Siuvinėti raštai iš praeities

Klaipėdoje gyvenanti tradicinės tekstilės siuvinėtoja yra įgijusi drabužių dizainerės specialybę, kuria rūbų, namų tekstilės detales, o pastarąjį dešimtmetį daugiausia siuvinėja įvairias Klaipėdos krašto tautinio kostiumo dalis.

I. Ungaro - viena iš nedaugelio liaudiškojo siuvinėjimo meistrių. Tradicinio siuvinėjimo pradmenis ji perėmė iš savo lietuvininkės močiutės (omamos), talentingos siuvėjos Onos Vytienės (Anna Wiethe, gim. Dreižių k.).

„Nuo vaikystės mėgau rankdarbius. Siuvinėjimo mane išmokė močiutė, mama ir iki šiol man labai patinka šis užsiėmimas, nes jis yra raminantis, kaip meditacija“, - sako parodos autorė, pasitikdama Klaipėdos etnokultūros centre įkurtoje Delmonų galerijoje, kur I. Ungaro konsultuoja kitas tradiciniu siuvinėjimu besidominčias moteris.

Pačios I. Ungaro rankose - skiautelė juodo audinio, ant kurio baltu pieštuku pažymėti būsimo ornamento kontūrai. „Delmonai - pati gražiausia, maloniausia siuvinėti Mažosios Lietuvos krašto moterų kostiumo detalė. Kartu tai gali būti ir greičiausiai atliekamas dirbinys. Jeigu siuvinėjamas raštas nesudėtingas - tai delmoną galima ir per dieną išsiuvinėti. O jeigu sudėtingas - ilgiau užtrunka“, - sako pašnekovė. I. Ungaro sukurti delmonai žavi nuostabiais spalvų deriniais, tradiciniais gėlių, jų puokščių ar jų vazonėlių, rečiau gyvybės medžio siužetais ar ornamentais. „Gėles praeityje augino kiekviena moteris, tad jas dažniausiai ir siuvinėdavo. Delmonai dažnai būdavo siuvinėjami tam tikra proga, dovanojami. Tai liudija išsiuvinėti inicialai, datos“, - pasakojo meistrė.

I. Ungaro taip pat žavisi ir mielai siuvinėja diržus, kurie yra unikalus vyriško Mažosios Lietuvos kostiumo aksesuaras. „Taip pat labai mėgstu siuvinėti sermėgas. Ne taip seniai atradau šią labai įspūdingą detalę. Siuvinėtas sermėgas vilkėdavo moterys. Žiūrinėdama senus piešinius, grožiuosi, kaip ryškiai ir įdomiai jos būdavo siuvinėjamos, ir stengiuosi tai atkurti“, - sakė I. Ungaro.

Daugiausia laiko, kantrybės ir kruopštumo, pasak meistrės, reikalauja tradicinių marškinių siuvinėjimas. „Kai tik pradėjau siuvinėti, draugė pamačiusi ir sako: “Ką tu čia vargsti, su mašina išsiuvinėti tuos marškinius galima greičiau ir pigiau„... Žinoma, galima ir su mašina siuvinėtus marškinius dėvėti, bet man tai yra tas pats, kas kabinti namuose ant sienos reprodukciją, o ne originalų paveikslą. Vis dėlto rankų darbas yra rankų darbas“, - sako I. Ungaro.

Siuvinėjimas, anot pašnekovės, nors ir teikia didelį malonumą, tačiau turi ir neigiamą poveikį akims, nes labai jas išvargina. „Saugau savo akis. Todėl ant audinio pirmiausia ryškiai nusipiešiu piešinį, po to siuvinėju kvadratėliais. Gal tai nėra tradicinis būdas, bet rezultatas išeina gražus, o tai ir yra svarbiausia. Kitos moterys skaičiuoja dygsnelius, naudoja didinamąjį stiklą. Kiekviena atranda savo būdą. Be to, labai derinuosi, ką kuriuo laiku siuvinėti. Tik dienos metu, prie natūralaus apšvietimo, siuvinėju tamsias detales, o šviesius marškinius galima siuvinėti ir vakare“, - pasakojo meistrė.

Klaipėdos etnokultūros centre pristatoma I. Ungaro paroda - autorei pirmoji. „Tačiau ilgai brandinta ir dailinta“, - šypsosi I. Ungaro ir dėkoja žmonėms, paskolinusiems išsiuvinėtus dirbinius parodai. „Jeigu visus darbus, per dešimtmetį sukurtus, surinkčiau - tai tris parodas būtų galima surengti, tačiau savo kūrinių kolekcijos nekaupiu. Esu kaip tas batsiuvys be batų“, - sakė siuvinėtoja.

Irenos Ungaro siuvinėtų dirbinių paroda „Raštai iš praeities“ Klaipėdos etnokultūros centre veiks iki liepos 10 d. Parodą apžiūrėti galima darbo dienomis nuo 11 iki 17 val.