Smiltynės slėpiniai: gyvenimas prie jūros su legendiniu ožiuku ir vienaragiu briedžiu
(3)Gyvenimas prie jūros: darbas, vaikai ir žuvys
Gyvendama Smiltynėje nuo 1962 iki 1972 metų Irena Gaisrienė su vyru Antanu Aldonu susilaukė trijų vaikų: dviejų dukrų ir sūnaus.
„Vaikai į darželį nėjo - rytais keltis 5 valandą ir plaukti per marias buvo per sudėtinga. Į mokyklą, į 4-ąją vidurinę, tekdavo keliauti keltu. Vyras eidavo į darbą ir pramindavo taką per sniegą žiemą, o aš iš paskos lydėdavau mergaites“, - prisimena pašnekovė.
Pati Irena, iš pradžių prižiūrėjusi dukras, gimus jaunėliui sūnui, įsidarbino Žuvies tyrimų laboratorijoje.
„Darbas buvo prie pat namų. Žuvų tyrimams paimdavome iš laivų. Po tyrimo tų žuvų galėjau parsinešti į namus kiek norėjau. Tada žuvų buvo daug. Ir kepdavau, ir kotletus gamindavau, ir marinuodavau... Nenusibosdavo? Niekados!“ - patikino moteris.
Žuvų pakako ne tik šeimai, bet ir kaimynams. Tačiau norėjosi ir kitokio maisto.
„Nusipirkdavau ir mėsos. Vienais metais pati laikiau du paršus. Bet tie paršai - kaip vaikai. Į darbą žmonės eina, o jie iš paskos bėga. Neapsimokėjo juos auginti. Reik prašyt žmonių, kad papjautų, kad nusvilintų, tai išdalinau“, - apie nelengvą ūkininkavimą pasakojo Irena.
Užtat vištos buvo nuolatinės Smiltynės 5 namo kiemo gyventojos. Augino jas ir ponia Irena, ir jos kaimynai.
"Kartą kaimynė Navickienė apkaltino mane, kad aš jos vištas nunuodijau.
Aš tų jos vištų niekad nevariau. Ir savoms ir josios vištoms kopūstų privirdavau, košių puodus didžiausius. Kam man jas nuodyt? Paskui paaiškėjo, kad vištas pribaigė ne nuodai, o kiaunė, išgėrusi jų kraują, bet kaimynė taip ir neatsiprašė", - seną nuoskaudą prisiminė pašnekovė.
Smiltynės siaubas - ožiukas
Prisiminė ponia Irena ir dar vieną legendinį keturkojį personažą - Smiltynės ožiuką.
„Tai buvo ne šiaip ožka, o tikras bendruomenės siaubas ir kartu numylėtinis“, - intriguoja pašnekovė.
Pasirodo, kažkas neapsikentęs ūgtelėjusio ožiuko agresijos, bet pagailėjęs jį papjauti, atvežė jį į Smiltynę ir paleido.
"Buvo gal lapkričio mėnuo, pašalę truputį. Mes su vyru išėjom tarp pušaičių grybų pažiūrėt. Žiūrim - išlenda iš krūmų: nedidelis, gal kokių dvejų metų ožiukas, gražus toks, su ragiukais.
Vyras norėjo jį pagauti už ragų, tai tas kaip davė, vyras ir nuvirto. Aš išsilaužiau beržo šakelę, kad drožiau per užpakalį, tai nubėgo, o mes radom tų grybų.
Netrukus ožiukas pagarsėjo savo charakteriu. Pradėjo Smiltynėje puldinėti žmones, neleisdavo pareiti namo, kartą taip įsismagino, kad mūsų kieme kaimyną Navicką, išėjusį tik su apatinėmis kelnėmis, parvertė ant žemės.
Man gaila buvo gyvuliuko. Jis rytais ateidavo į kiemą, atsistodavo prie lango ir mekena „mėėė“. Valgyt norėjo. Tai šerdavau viskuom, ko turėjom: morkom, lupenom, avižom", - su šypsena prisiminimais dalijosi moteris.
I. Gaisrienės draugystė su ožiuku baigėsi, kai vieną dieną jis pastojo kelią iš mokyklos grįžtančioms dukroms.
"Vaikų vienų Smiltynėje nebijojau paleisti. Juk aplink pasieniečiai budėjo - tai buvome saugūs. Reik dar paieškot tokių vietų. Mieste taip neužauginsi. Tik nerimą turėjau, kad prie vandens neitų.
Kartą pareinu iš darbo - mergaičių nėra. Trys valandos, jau ir keturios, Jėzus Marija, nėra vaikų iš mokyklos, abidvi nepareina. Nu, reikt ieškot. Einu, einu į pakrantę, žiūriu, ožiukas stovi.
O mano mergaitės ant apledėjusių akmenų prie marių atsitūpusios, bijo eiti. Galėjo vaikai įkristi į vandenį", - pasakojo I. Gaisrienė.
Po šio įvykio moteris iškvietė girininkijos vyrus, kurie gyvūną pagavo ir išvežė į Palangos parką.
Bet ir ten ožiukas ilgai neužsibuvo. „Ten jis irgi visus mušė, ir kažkas jį vėl pas mus į Smiltynę parvežė“, - juokiasi pasakotoja.
Galiausiai legendinis gyvūnas buvo išgabentas į Rusnę. Ten, anot pašnekovės, jo pėdsakai dingo.
Vienaragis briedis
Ne mažiau įspūdingi buvo Smiltynės gyventojų susidūrimai su briedžiais.
„Pasklido gandas, kad Smiltynėje išprotėjęs briedis slampinėja. Sako, saugokitės, užpuls“, - mena moteris.
Ir iš tiesų vieną dieną atėjo pas mus prie vartelių briedis. Senas jis buvo ir turėjo tik vieną ragą. Aš jam šieno daviau ir prijunko, net paglostyti jį galėdavau.
Jaukus žvėris buvo, bet kartais ir jo kantrybė išsekdavo.
Vienas fotografas labai norėjo jį nufotografuoti, tai liko ir be nuotraukų, ir be fotoaparato. Nu, bet kas kaltas, kad žmogus proto neturi", - apie per didelį smalsuolių įkyrumą pasakojo Irena.
Poilsiautojai darže
Vasarą iššūkiu Smiltynės gyventojams tapdavo poilsiautojai.
„Kai žmonės pradėjo plūsti į pliažus, tai ateidavo ir į mūsų kiemą. Ateina į daržą, nusirengę atsigula prie vaikų. Nu, žinokit, reikėdavo gainioti tuos žmones“, - pasakojo moteris.
Patys Smiltynės gyventojai, pasak ponios Irenos, prie jūros eidavo tik vakarais, po darbo. "Eidavome maudytis jūroje ir dar visos šventės prie jūros pasibaigdavo.
Buvo smagu Smiltynėje gyventi. Buvo žmonės kitokie, draugiški", - su nostalgija prisiminė I. Gaisrienė.
KVIETIMAS
Kviečiame skaitytojus bendradarbiauti ir pasidalinti savo istorijomis apie Smiltynę, jos žmones, pastatus. Galbūt jūs pati, pats gyvenate ar dirbate Smiltynėje, o gal čia gyveno jūsų tėvai, seneliai, giminės ar pažįstami, gal turite išsaugoję senų fotografijų iš Smiltynės. Įdomu viskas. Atverkime Smiltynės slėpinius ir kurkime jos paveikslą kartu.
Susisiekime el. paštu [email protected], mob. tel. 0 655 09680.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą