Smiltynės slėpiniai: „Kuršių neriją geriausiai reprezentuojantis objektas - uosto vartai“
(2)Su Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Lina Dikšaite kalbamės apie Smiltynės vertybes, iššūkius, ateities perspektyvas.
Kokią vietą Smiltynė užima Kuršių nerijos nacionaliniame parke? Kuo ji yra ypatinga ir išskirtinė?
Smiltynė yra neatsiejama Kuršių nerijos nacionalinio parko dalis, kaip ir pačios Kuršių nerijos, kaip geografinio kūno.
Dažnai tenka susidurti su žmonių manymu, kad Smiltynė nėra Nacionalinio parko dalis. Čia turbūt ir reikėtų pataisyti, kad tikrai visa Kuršių nerija yra nacionalinis parkas.
Istoriškai Smiltynė labai svarbi Kuršių nerijai, nes tai yra jungtis su Klaipėda, su žemynine Lietuvos dalimi ir jūros vartai į pasaulį.
Pažymėtina, kad Smiltynės istorija pasakoja visos Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio raidą.
Kuo ypatinga Smiltynės teritorija gamtiniu požiūriu? Galbūt čia esama retų augalų, gyvūnų ar unikalių buveinių, kurios skiriasi nuo tų, kurias randame ties Nida ar Juodkrante?
Smiltynė yra ta vieta, kurios pakrantę, ypač ties Klaipėdos kanalu, paveikia sūrus vanduo. Tai daro įtaką ir augalijai – čia auga vadinamieji halofitiniai augalai, kurie pakenčia druskingą vandenį. Yra astruolis, vikšris, pienažolė. Tikrai unikalu, kad pakrantėje, kuri yra iš dalies urbanizuota, gali rasti tokius retus augalus.
Kalbant apie miškus, didelė Smiltynės miškų dalis yra gana jauna. Taip yra todėl, kad jie labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu – dideli plotai buvo išdegę ir vėliau, pokariu, atsodinti.
Tačiau yra ir tikrai išskirtinių medžių: turime daugiau nei 100 metų amžiaus bukų, turime ir proginių ąžuolų, kurie buvo sodinti. Pavyzdžiui, Smetonos ąžuolą, kurį identifikavo žurnalistas, kraštotyrininkas Denisas Nikitenka.
Palyginti su kitomis vietomis, žinoma, čia nėra Juodkrantės sengirės ar parabolinių kopų reljefo, nėra ir didžiųjų pustomų kopų kaip Nidoje. Tačiau Smiltynėje galima rasti beveik visas nerijai būdingas buveines, netgi zundų – nors jų čia labai reta, vos keletas mums žinomų egzempliorių, bet jie čia auga.
Be gamtos, Smiltynė turi ir turtingą istorinį paveldą – senąsias vilas, kurių kelios priklauso parkui. Ką galėtumėte papasakoti apie jas? Galbūt esate surinkę įdomių istorijų, susijusių su šiais pastatais?
Nacionalinio parko direkcija naudoja dvi vilas – Smiltynės g. 10 ir Smiltynės g. 11.
Turbūt išskirtiniausia ir specialistų pripažįstama kaip viena gražiausių Smiltynės vilų yra „Vila Hubertus“ (Smiltynės g. 11).
Abi vilos yra restauruotos, atlikti tvarkybos darbai. Vienoje iš vilų įrengta Gamtos mokykla, kita dar laukia vidaus remonto ir tarnaus tiek Gamtos mokyklai, tiek lankytojų priėmimui.
Gaila, bet detalių istorinių žinių apie jas neturime. Žinome, kad jos statytos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Teko sutikti žmonių, kurie vaikystėje gyveno šalia esančiame pastate, jie dalijosi prisiminimais. Žinome, kad pokariu šitos vilos buvo gyvenamieji namai. Dabar sunku įsivaizduoti, kad gana mažame namelyje gyveno trys ar keturios šeimos.
Vėliau šios vilos buvo perduotos Jūrų muziejui ir čia buvo įrengtas gamtos muziejus su skirtingomis ekspozicijomis. Kai buvo įsteigtas nacionalinis parkas, Jūrų muziejus perdavė vilas mums.
Restauravimo metu Smiltynės g. 10 viloje buvo rasta prieš tai dirbusių darbininkų paliktų įrašų – tokių laiškų kitoms kartoms. Tuo metu vilos rekonstruotos iš vargo, naudotos įvairios sovietmečio medžiagos.
Su kokiais iššūkiais susiduriate naudodami šiuos istorinius pastatus?
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduriame Gamtos mokykloje ir visoje Kuršių nerijoje - sezoniškumas.
Kadangi mes orientuojamės į edukacinį procesą, prisikviesti žmones ne sezono metu kartais yra gana sunku.
Tai iššūkis, su kuriais susiduria visos Kuršių nerijoje veikiančios įstaigos.
Kokia būtų jūsų vizija ar idėjos, kaip būtų galima spręsti šias sezoniškumo problemas Smiltynėje?
Vienas pagrindinių traukos objektų Smiltynėje yra Jūrų muziejus. Be abejonės, tai yra ta žvaigždė, kuri sukviečia daug žmonių, ir labai daug kas priklauso nuo jo darbo laiko.
Reikia pasakyti, kad šiais metais jau stebime, kad sezonas tikrai prasiplėtė. Rugsėjis, spalis, ypač rugsėjis, tapo papildomu vasaros mėnesiu. Jei dar oras geras, žmonių tikrai labai daug, jie džiaugiasi šilta jūra.
O žiemos laikas, natūralu, kad mūsų klimato juostoje yra poilsio laikotarpis, ir tai turbūt nėra blogai, ypač gamtinei aplinkai, kuri pailsi nuo didelio krūvio ir trypimo. Tad sezoniškumas turbūt vis tiek išliks bet kokiu atveju.
Sugrįžkime prie fakto, kad Smiltynė yra UNESCO pasaulio paveldo dalis. Šiemet sukako 25-eri metasi, kai pasaulis įvertino Kuršių nerijos vertybes. Ar jums neatrodo, kad Klaipėdos miestas šį išskirtinumą dažnai pamiršta.
Taip, faktą, kad Smiltynė yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše kaip Kuršių nerijos dalis, Klaipėda tikrai galėtų labiau komunikuoti bei išnaudoti.
Žmonėms, keliaujantiems iš užsienio, vietovės pavadinimas gal ir ne visada daug sako, bet tokie statusai kaip „nacionalinis parkas“ ar „UNESCO pasaulio paveldo objektas“ sako daug. Yra žmonių, kurie keliauja būtent po tokias vietas.
Taigi, Klaipėdos miestui tikrai pasisekė, kad jis turi ir nacionalinį parką, ir UNESCO pasaulio paveldo objektą.
Pažvelkime į ateitį. Kaip įsivaizduojate Smiltynę po 10–20 metų?
Manau, kad Smiltynė tikrai susidurs su urbanizacijos iššūkiu.
Kadangi ji yra visiškai šalia miesto, netgi miesto dalis, interesas, kad ten urbanizacija plėstųsi, yra didelis.
Nekilnojamojo turto vertė čia taip pat gana nemaža. Žmonės labai pastebi tą kontrastą tarp urbanizuoto kraštovaizdžio miesto pusėje ir to gamtiško kraštovaizdžio Smiltynės pusėje.
Mano įsivaizdavimu, būtų labai šaunu, kad būtų išsaugotas dominuojantis gamtinis kraštovaizdis. Kad Smiltynė netaptų dar vienu Klaipėdos priemiesčiu, kuriame vėl atsiranda pastatai, intensyvėja urbanizacija.
Ji tarnauja kaip Klaipėdos miesto gyventojų poilsio, laisvalaikio vieta, ir norėtųsi, kad jinai tokia ir liktų. Lūkestis būtų, kad išliktų tos vertybės, kurios yra dabar.
O jūs asmeniškai ar turite savo mėgstamiausią vietą Smiltynėje, kuri jums geriausiai atskleidžia šios vietos dvasią?
Man teko gana ilgai dirbti ir net gyventi Smiltynėje. Kai tu atvyksti tik darbo metu ir kai tu ten gyveni – tai yra du skirtingi potyriai.
Smiltynė man yra vartai į Klaipėdą ir į Kuršių neriją. Uosto vartai su molu turi savo ypatingą žavesį ir trauką. Tai vieta, kurioje puikiai matai kontrastą, kai prieš tave nusidriekia visa Kuršių nerija... Ta vieta, manau, yra tikrai unikali.
Jei į svečius atvyktų žmogus, niekada nebuvęs Smiltynėje, kur jį nusivestumėte pirmiausia? Ką būtina pamatyti, norint pajusti tikrąją Smiltynę?
Jei yra galimybė, tai tikrai ant molo. Ten gali papasakoti ir Kuršių nerijos susiformavimo istoriją, parodyti jos stuburą - apsauginį kopagūbrį.
Tai vienas geriausiai Kuršių neriją reprezentuojančių objektų.
Toliau, žinoma, yra vilos, išlikęs kurortinės Smiltynės vaizdas, Smuklės kalnas, nuo kurio puikiai matosi Klaipėda. Būtent tas kontrastas tarp miesto ir gamtos žmonėms daro didžiausią įspūdį ir yra viena didžiausių Smiltynės vertybių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą