Smiltynės pradinė mokykla, kurią lankė Alfredas, buvo įkurta pastate, kuriame šiandien daugelis mėgaujasi šašlykais - restorano „Nerija“ patalpose. Tada tai buvo itin neįprasta vaikų klegesio ir mokslo žinių pilna erdvė.
Neįprasta mokykla
„Toje didžiojoje patalpoje vienoje klasėje sėdėjo visi mokiniai: viena eilė - pirmokai, kita - antrokai, trečiokai ir ketvirtokai. Priestate dar buvo rusų klasė“, - pasakoja Alfredas.
Mokyklos direktorius ir mokytojas buvo vienas žmogus - Petras Paulikas. Jis buvo ne tik pedagogas, bet ir neatsiejama bendruomenės dalis, nes su šeima gyveno čia pat, mokyklos pastate.
„Rimas, jo sūnus, užsimiegojęs ateidavo į klasę tiesiai iš savo miegamojo“, - prisimena Arnoldas, pabrėždamas, kaip glaudžiai persipynė asmeninis ir visuomeninis gyvenimas.
Mokytojo žmona, dirbusi Smiltynėje felčere, rūpinosi ne tik gyventojų sveikata, bet ir vaikų laisvalaikiu - ji organizuodavo karnavalus, Naujųjų metų šventes, paversdama mažąją mokyklą tikru kultūros židiniu.
A. Rimutis ir jo brolis Smiltynėje baigė keturias klases, o paskui jau keldavosi į mokyklą mieste, 4-ąją vidurinę.
Atskiri pasauliai
Keltas tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, o jo grafikas diktavo gyvenimo ritmą.
„Kai tiktai kokia audra, vėjas ar rūkas, sargė net bėga: “Smiltyniškiai, namo! Paskutinis keltas!" - su šypsena prisimena Arnoldas.
Kol bendraklasiai iš miesto likdavo mokytis, smiltyniškiai jau skubėdavo namo, tarsi gyventų atskirame, gamtos stichijų valdomame pasaulyje.
Aiškios, nors ir nematomos, socialinės ribos, pasak A. Rimučio, egzistavo ir pačioje Smiltynėje.
Rimučių šeima, gyvenusi Smiltynės 20 name, ir jų kaimynai gyveno vienoje zonoje, o kurhauze, kurį Smiltynės gyventojai vadino „didžiuoju namu“, buvo tarsi atskiras pasaulis.
„Ten ir parduotuvė buvo kažkada. Tame name gyveno daug žmonių, įvairesnė publika, tarp jų - ir rusakalbiai, tad susiformavo tarsi atskira, uždaresnė bendruomenė. Mažiau su jais bendraudavom“, - pasakojo Alfredas.
Vyras prisimena, kad Smiltynėje gyvenimo sąlygos buvo kaip Šanchajuje. Aplink namus stovėjo malkinės, vanduo buvo nešamas iš šulinio, o nuotekos tvarkomos paprastai ir primityviai.
„Netoliese gyvenę miškininkai turėjo savo sodus ir daržus. Dauguma gyventojų laikė karves, kiaules, vištas. Mama taip pat turėjo gyvulių, bet tada pradėjo drausti karves, paskui kiaules...
Net nežinau, kodėl, gal tokia santvarka buvo - nenorėjo, kad žmonės prasigyventų... " - svarsto pašnekovas.
Grįžo į savo namus
Baigęs politechnikumą ir atitarnavęs armijoje Liepojoje, A. Rimutis pasirinko elektriko specialybę - tarsi pratęsdamas tėvo, buvusio ryšininko, techninę kryptį.
Sukūręs šeimą, jis daugiau nei dvidešimt metų praleido Klaipėdoje. Atrodė, kad gyvenimas mieste tapo jo nauja realybe.
A. Rimutis užaugino penkis vaikus. Visų jų vasaros prabėgo Smiltynėje - pas močiutę.
„Mama mus mažus seneliams vasarą veždavo, o mes jai - savo vaikus“, - šypsosi vyras.
Levita Rimutienė Smiltynėje išgyveno iki 76-erių metų. Mirė 2015-aisiais.
Mirus žmonai ir mamai, Alfredas priėmė sprendimą grįžti.
„Vaikai užaugo, visi išvažiavo į Vilnių gyventi. Žmona numirė. Mama numirė. Brolis išvažiavo į žmonos tėviškę, į Panevėžį. O aš sugrįžau čia, į Smiltynę.
Mieste taip ir nepritapau. Gyveni ten, ir tiek. Tikrieji namai visada buvo čia.
Sakiau vaikams: kol aš čia būsiu, neparduosiu," - tvirtai sako jis.
Vėjas pro langus nepučia - ir gerai
Smiltynės 20 namas, kuriame gyvena A. Rimutis, yra ne tik jo prisiminimų saugykla, tai - paveldo vertybė. Tad bet koks remontas ar atnaujinimas tampa sudėtingu biurokratiniu procesu.
"Net dažyt be projekto nieko negali. Gerai, kad nors pavyko pasikeisti langus, kurie suteikė daugiau šilumos ir jau nereikia žiemą antrų stiklų dėti. Būstą apšildo jau ne malkomis kūrenama krosnis, o elektra. Vanduo, tualetas - taip pat jau yra.
„O rimtesniems darbams reikia ilgų derinimų ir didelių investicijų“, - numoja ranka pašnekovas ir priduria, kad dabar gyvenimo sąlygos yra geresnės negu vaikystėje.
Ant kranto su knyga
Dabar, būdamas pensininkas, A. Rimutis gyvena ramų, bet veiklos kupiną gyvenimą.
Kas rytą jis nueina savo tradicinį penkių kilometrų ratą mišku. Nors skundžiasi, kad miškas pasikeitė, sužėlė neįprasta žole ir grybų vis mažiau, šis ritualas jam yra būdas pabūti su savimi ir gamta.
Laisvalaikiu jis nepamiršta savo amato - nuolat padeda giminaičiams su elektros darbais. „Iš bagažinės įrankių neišsiimu,“ - juokiasi ir puoselėja aplinką prie namų.
Nors iš savo kiemo Alfredas grožisi Kuršių mariomis, bet yra kranto žmogus. „Vis ruošiuosi pradėti žvejoti, bet vietoj meškerės vis knygą paimu“, - juokiasi.
A. Rimutis atvirauja, kad labiausiai Smiltynėje vertina tylą.
„Tiesa, ją drumsčia uosto keliamas triukšmas, tačiau gyvenimas čia vis dar išlieka tylesnis, ramesnis, lėtesnis.
Kuo daugiau gyvenu - tuo labiau suprantu, o ir nėra kur skubėti", - ramiai ir užtikrintai priduria išlydėdamas.
Informacija
Išskirtinės architektūros Smiltynės 20 namas yra 1904 m. pastatyta vila. Iš pradžių ji vadinosi „Sophia“, vėliau - „Villa Schmidt“. Vila priklausė svarbiai Klaipėdos miesto ir apylinkių istorijai asmenybei: garsiausiam XIX a. pab.-XX a. pr. uostamiesčio atvirukų leidėjui Robertui Schmidtui (1840-1926).
Pabaiga. Pradžia čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą