Smiltynės slėpiniai: nematomi miško sargai
Smiltynės 18 name, greta gyventojų butų, antrame aukšte veikia Valstybinių miškų urėdijos Kretingos padalinio skyrius, kuriame nuo balandžio iki spalio dirba ir ugniagesiai, miško sargai Antanas Varžaitis ir Virginijus Misiūnas.
Netikėtai užsukę į svečius atradome vyrus, tvarkančius vėjo nulaužytas medžių šakas.
„Šiaip tai ne mūsų darbas, mes čia budim“, - šypteli jis. Šie vyrai - pirmoji gynybos linija, jei miške kiltų gaisras. Tai - profesionalūs gaisrininkai, kuriems budėjimas nerijoje yra antras, sezoninis darbas.
„Kuršių nerijoje yra du ugniagesių postai: čia, Smiltynėje, ir Pervalkoje. Dirbame čia pamainomis, po dvi dienas. Budėjimo valandos taip pat skiriasi - kartais nuo 9 iki 21 val., kartais trumpiau, viskas priklauso nuo oro sąlygų ir pavojaus lygio, gaisringumo klasės, kurią stebime kompiuterinėse programose“, - pasakoja V. Misiūnas.
Tarp ramybės ir atsakomybės
Kol oras šią vasarą vėsus ir drėgnas, o poilsiautojų nedaug, darbas poste ugniagesiams primena atostogas.
"Paukščiukai čiulba, ramu. Tvarkome techniką, prižiūrime poilsiavietes: pjauname žolę, krauname malkas šašlykinėms, dažome suolus.
Norime, kad žmonės, atvykę čia, rastų tvarką. Dauguma jų sąmoningi, praneša, jei planuoja kūrenti laužą tam skirtose poilsinėse. Ten yra palikti telefono numeriai", - sako pašnekovas.
Tačiau ši idilė apgaulinga.
„Tai specifinis darbas. Viena vertus, ramybė, gamta, jūra. Kita vertus - nuolatinė atsakomybė ir žinojimas, kad nuo tavo greičio ir sprendimų priklauso šio unikalaus gamtos kampelio likimas“, - pokalbį užbaigia vienas iš nematomų Kuršių nerijos sargų, grįždamas prie savo pagrindinės užduoties - stebėti miško horizontą ir saugoti jį nuo pražūtingos liepsnos.
Didžiausias galvos skausmas
Šie metai, kol kas, anot ugniagesių yra ramūs.
"Didžiausią nerimą kelia ne gamtos stichijos, o žmogaus ranka. Tyčiniai padegimai - opi ir pasikartojanti Kuršių nerijos problema.Buvo ir šiemet keletas padegimų.
Neseniai teko reaguoti į įvykį Juodkrantėje, kur buvo įtariamas padegimas - gal net granata sprogo.
Praeitais metais vienu metu net penkiose vietose dėl tų pačių priežasčių įsiplieskė gaisro židiniai. Važiuodavo kažkas su dviračiu ir padeginėdavo. Šiaip sau, iš nuobodulio", - apie skaudžią realybę pasakojo Virginijus.
Pašnekovas džiaugiasi, kad brangsta kelto į Smiltynę bilietai.
"Didžiausia bėda buvo, kai vienais matais keltas buvo nemokamas. Tada suvažiavo į Smiltynę daug asocialių asmenų, benamių. Jie apsigyvendavo miške ir sukėlė daug gaisrų.
Paskui, kai keltą vėl apmokestino, tokių valkatėlių sumažėjo, bet problema išlieka", - sakė ugniagesys.
Kalnapušynuose vis įsikuria benamiai, įsirengia neįtikėtinas buveines.
Gamtosaugininkai juos nuolat vaikosi, bet jie vėl grįžta.
Buvome radę namelį, suręstą iš palečių, su puikiu vaizdu į jūrą.
Kitą kartą, sekdami keistą takelį į miško gilumą, aptikome tikrą indėnų jurtą, matyt, ruoštą ilgesniam gyvenimui.
Kūrena ugnį tyliai, kad dūmų nesimatytų, bando slėptis", - apie netikėtus radinius pasakojo vyras.
Gaisras, pakeitęs požiūrį
Vyras su siaubu prisimena didįjį 2006 metų gaisrą, pakeitusį požiūrį į saugumą nerijoje.
"Tada aš budėjau. Iki šiol akyse stovi, kaip nuo Naujosios perkėlos liepsna ėjo per medžių viršūnes. Stovi už šimto metrų ir matai tikrą ugnies viesulą.
Technikos tuomet beveik neturėjom, tik senus ZIL'us, bet savo jėgomis, su kariuomenės pagalba, pasitelkę malūnsparnius gaisrą užgesinom. Dabar jau ir žymės neliko, kur jis buvo. Vėl miškas užsodintas", - prisiminimais dalijosi V. Misiūnas.
Technologijos prieš chuliganizmą
Šiandien, anot pašknekovo, situacija visiškai kitokia.
Tiesa, pastatas, kuriame jie budi, pastatytas 1958 m. ir iki šiol jame galima apžiūrėti seną mechaninių dirbtuvių įrangą: kalvės prietaisus, medžio tekinimo stakles.
„Pastatai jau dabar perduoti Turto bankui. Viskas išparduodama. Laukiam, kol bus pastatytas naujas, modernus postas“, - sako pašnekovai.
O mes fiksuojame kontrastą tarp sovietmetį menančių pastatų ir modernių, Europos Sąjungos lėšomis įsigytų gaisrinės automobilių, visureigių, net keturračio greitesniam reagavimui.
„Visa Kuršių nerijos teritorija stebima vaizdo kameromis su jautriais davikliais, kurie reaguoja į menkiausią dūmų ar dulkių debesį. Sistema nepaprastai jautri“, - atskleidžia Virginijus ir pasakoja, kaip kartais tenka reaguoti ir į klaidingus iškvietimus.
„Būna, kareiviai pratybų metu iššauna signalinę raketą - mes jau lekiam. Arba traktorius lauku pravažiavo, dulkes sukėlė, laivas daugiau dūmų išmetė - irgi gaunam signalą. Bet geriau taip nei pražiopsoti tikrą gaisrą“, - įsitikinęs ugniagesys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą