Sondra Simana: I. Simonaitytės kūrybos pagrindas - autentiškumas ir gyvybingumas

Klausimai Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatei Sondrai Simanai:

Ką asmeniškai Jums reiškia Ievos Simonaitytės premija?

Literatūrinė I. Simonaitytės premija skiriama už literatūros kūrinį. Mūsų su Jurga parašyta knyga yra grynoji publicistika. Todėl labai nustebau, sužinojusi, kad knygai paskirtas toks aukštas įvertinimas. Kita vertus, džiaugiuosi, kad buvo išgirstos mūsų surinktos ir užrašytos istorijos, kad sugebėjome jas perpasakoti gyvai ir autentiškai. Būtent šios dvi savybės – autentiškumas ir gyvybingumas – yra I. Simonaitytės kūrybos pagrindas.

Senųjų miesto kapinių sugriovimas ir išvežiojimas sunkvežimiais, prasidėjęs tuoj po II pasaulinio karo ir vykęs keliais etapais iki pat 1984 m., atkovojus laisvę, po 1990 m. gulė kaip skolos našta. Tai sakau nemenkindama Skulptūrų parko kolekcijos, kuri yra vertinga ir įdomi meno istorijos požiūriu, tačiau aiškiai suvokdama, kad pasakojimas apie miesto kapinėse palaidotus žmones yra savotiška mūsų visuomenės terapija. O premija leido dar labiau šią terapinę būseną sustiprinti.

Kaip vertinate Ievos Simonaitytės indėlį į lietuvių literatūrą?

I.Simonaitytės kūrybą pirmiausia pažinau mokykloje, skaičiau „Aukštųjų Šimonių likimą“, „Vilių Karalių“. Prisimenu, kad jos sukurti veikėjai man atrodė kaip gyvi žmonės. Ypač patiko Grėtė, graži, šalta, skausminga, išdidi, svarbiausia, leidžianti sau būti tuo, kuo jautėsi esą. Tai nebuvo įprasta sovietinėje sistemoje. Visi buvome prisitaikę prie tam tikro socialinio standarto, nors ir pankavome, maištavome, bet tame buvo daug išoriškumo. Kad Simonaitytės moteris gali leisti sau elgtis pagal savo įnorį, tuo metu, pamenu, man tai darė įspūdį.

Apie 1990-uosius per televizorių rodė filmą „Vilius Karalius“ su Kęstučiu Žilinsku. Filmas tokio didelio įspūdžio nepadarė, nors, žinoma, tuo metu, filmų žiūrėjimas buvo didžiausia pramoga.

Dabar, kai galvoju apie I. Simonaitytės kūrybą, labiau vertinu jos autobiografinį romaną „O buvo taip...“. Neseniai teko vėl perskaityti, nes rašiau scenarijų Šeiko šokio teatrui. Spektaklis vyko Priekulės stotyje. Perjaučiau mažos luošos mergaitės išgyvenimus, šilumos poreikį, ieškojimą į ką atsiremti, perskaičiau, kaip ji ir jos kaimo žmonės sirgo baisiu ispanišku gripu, o siaučiant Covid-19 virusui, mano galvoje susikūrė patyriminė jungtis su Simonaitytės aprašomu laikotarpiu. 

Man imponuoja I. Simonaitytės pasakotojos istorinis balsas, jos gebėjimas perduoti ateinančioms kartoms etnografinį prūslietuvių savitumą, drąsa ir tiesumas. Nors jos naudojimasis iš valdžios gaunamomis privilegijomis neatrodo kilniai, bet tai prideda prie jos charakterio stiprių potėpių. Simonaitytės nevertinu politiniu aspektu, nes šis aspektas beveik vienareikšmiškai visus sovietinio laikotarpio kūrėjus prikala prie gėdos stulpo.

Ką rašote šiuo metu? Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje?

Šiuo metu bandau rašyti romaną apie Klaipėdos bohemą. Labai norėčiau, kad tas romanas pasirašytų pats, nors atrodo, jis gyvas, bet neturiu laiko, kad galėčiau tik rašyti ir galvoti apie dešimtą dešimtmetį Klaipėdoje, kas vyko tarp dviejų potvynių, tarp „Regatos“ ir Urbono nuskedimo.

O gal trūksta Simonaitytės talento, ši priežastis irgi reali. Šiaip rašytojas yra visai įdomus sutvėrimas. Mane domina rašytojai kaip gyvūnų rūšis. O vaidmuo, kaip ir visų gyvūnų, - būti suvirškintam aukštesnio proto.