Sovietinių pamėklių likimai Klaipėdoje

Švęsti buvo priversta ir Lietuva, kuriai minėto karo pabaiga reiškė ne laisvę, o beveik penkis dešimtmečius užtrukusią sovietinę okupaciją, partizaninį pasipriešinimą, šalies intelektualų ir dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių trėmimus į Sibirą, represijas, persekiojimą, žodžio bei kūrybos laisvės suvaržymus.

Miestuose bei miesteliuose dygo sovietinę okupaciją (vadintą „išvadavimu nuo fašistų“) šlovinančios skulptūros, paminklai, atminimo akmenys, lentos. 

Ne išimtis - ir Klaipėda, kuri paskutinių likusių okupantus garbinančių stabų atsikratė tik prieš keletą metų. Jų likimai - įvairūs: nuo tapimo muziejiniais eksponatais, metalo laužu iki panaudojimo kelio dangai, antkapiams gaminti.

Stalinas neužsibuvo

Mūsų uostamiestis yra išskirtinis daugeliu aspektų. Vienas jų - Antrojo pasaulinio karo istoriniai verpetai. Didžiojoje Lietuvos dalyje sovietinė okupacija (vadinta „išvadavimu“) prasidėjo 1944 m., tačiau Klaipėdoje - nuo 1945 m. sausio pabaigos, kai tuščią miestą užėmė Raudonoji armija.

Pokariu mieste buvo valomi griuvėsiai, barbariškai naikinamas išlikęs prieškario paveldas ir kuriama „tarybinė Klaipėda“. Skleidžiant Sovietų Sąjungos kultūrą, norint užtvirtinti „nugalėtojų“ naratyvą, šlovinant okupantus ir jų ideologinius vadus viešosiose erdvėse ėmė dygti įvairiausi paminklai.

Vienas pirmųjų - tuometėje Lenino aikštėje (vėliau pervadinta į Pergalės, dabar - Lietuvininkų): garsioji „puška“. Taip miestiečiai vadino 1937 m. pavyzdžio prieštankinę patranką 53-K. Ji tapo „pergalės prieš nacistinę Vokietiją“ simboliu iškart po karo: užkelta ant aukšto, sovietine simbolika išpuošto pjedestalo ir atidengta kaip Pergalės paminklas 1945 m. gegužės 27 d.

Tai buvęs vienas pirmųjų sovietų pastatytų pergalės paminklų buvusioje Vokietijos teritorijoje. Prie jo kelis dešimtmečius būdavo griausmingai švenčiama gegužės 9-oji, vadinamoji Pergalės diena. Ironiška, tačiau minėto paminklo apdailai panaudotos granito plokštės, pagamintos iš priešais Rotušę stovėjusio vokiškojo „Borusijos“ paminklo postamento.

Sovietinis reliktas demontuotas 1991 m. rugpjūčio 23 d. (jo vietoje 1997 m. iškilo paminklas pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui), o pabūklas perduotas bei iki šiol eksponuojamas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Dėmesio sulaukė ir vienas kruviniausių pasaulio istorijoje diktatorių, buvęs Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) vadovas Josifas Stalinas (tikroji pavardė - Džiugašvilis). Uostamiestyje buvo trys vietos su šio budelio atvaizdu.

Skvere priešais Dramos teatrą stovėjo Stalino biustas. 1958 m. jis buvo demontuotas ir pastatytas kino teatre „Aurora“ (pastatas išliko ir yra šalia Naujosios perkėlos). Kur jis dingo, nežinoma.

Stovėjo ir dvi minėto diktatoriaus statulos. Viena - pačiame miesto centre, dabartiniame Danės skvere, tuo metu vadintame Tarybų aikšte. Stabas atidengtas 1951 m. ir demontuotas 1956-1958 m.

Trečioji skulptūra - Minijos ir Nemuno gatvių sankirtoje (skvere prie tuomečio Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato), kuri pašalinta tuo pačiu laikotarpiu. Abiejų stabų vėlesni likimai neaiškūs.

Stoties Leniną nukėlė, nes jis atsidūrė eglių miške.

Leninas miške

Klaipėdoje šlovintas ir SSRS įkūrėjas Vladimiras Leninas (tikroji pavardė - Uljanovas). Pirmasis paminklas šiam buvusiam bolševikų lyderiui 1951 m. atidengtas prie geležinkelio stoties. Skulptūra stovėjo ant postamento prieš įėjimą į stotį. Leninas žvelgė ir ranka rodė į tuometį Valstybės saugumo komiteto pastatą.

Skulptūra demontuota 8-ajame dešimtmetyje, nes aplink ją pasodintos eglės išaugo ir atrodė, kad Leninas stovi miške. Kur ji buvo nugabenta, rasti patikimų faktų nepavyko.

Bene garsiausia Lenino skulptūra nuo 1976 m. stovėjo (demontuota 1991 m., išvežta į Grūto parką) dabartinėje Atgimimo aikštėje. Pastaroji - tarsi gyvas sovietinio mentaliteto pavyzdys, kadangi aiktė suformuota dirbtinai, ant istorinio Biržos kvartalo su keliomis gatvelėmis. Taip buvo sunaikintas istorinės Klaipėdos miesto architektūros vientisumas, urbanistinis ryšys tarp abiejų Dangės upės krantų.

Dar tebestovint Lenino paminklui, priešais jį 1989 m. susidegino Lietuvos restauratorius ir tautodailininkas Vytautas Vičiulis (1951-1989). Taip jis išreiškė savo protestą prieš sovietų įvykdytą Baltijos šalių aneksiją.

Supjaustytas „Kardo“ paminklas virto parama Ukrainos kariams.

Pasitarnavo Ukrainai

Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vadinamosios pergalės dienos gegužės 9-ąją šventės iš „puškos“ aikštės persikėlė į naujai suformuota erdvę: liūdnai pagarsėjusį memorialą Antrajame pasauliniame kare žuvusiems kariams Skulptūrų parke. 

Į skverą iš buvusios Tarybų aikštės buvo perkelti ir žuvusiųjų palaikai (kiek jų yra, tiksliai nežinoma: oficialiai įvardijama, jog apie 800, nors niekas netikrino).

Minėtoje vietoje 1975 m. pastatytas skulptoriaus Juliaus Vertulio (1935-2005) sukurtas ir tarp gelžbetoninių stilizuotų skydų pakabintas milžiniškas kalavijas iš bronzos. 

1980 m. - skulptoriaus Rimanto Dauginčio (1944-1990) išlieta trijų karių skulptūrinė grupė, vaizduojanti raudonarmiečius su šalmu bei priglaustu prie kojų šautuvu, karį, laikantį automatą ir vėliavą bei jūreivį su rankoje iškeltu automatu.

Priešais granito plokštes su žuvusių karių pavardėmis, ties buvusiu „Kardo“ paminklu ant aikštės betoninių plytelių buvo sumontuotas raudono granito penkiakampės žvaigždės įrenginys su gamtinių dujų vamzdžiu, simbolizavęs amžinąją ugnį.

Aikštės pietryčiuose, šalia raudonarmiečių skulptūrų, ant betoninės sienos kabojo trys informacinės plokštės: dvi - bronzinės, viena - akmeninė. Pirmosios dvi - su užrašais lietuvių bei rusų kalbomis apie Klaipėdos miesto „išvadavimą“.

Bėgant dešimtmečiams „Kardo“ skveras tapo pompastiškų gegužės 9-osios švenčių ir okupantų šlovinimo vieta. Daugiausiai rusakalbiai klaipėdiečiai skvere rinkdavosi ir po 1990-ųjų.

Ilgainiui vadinamosios pergalės dienos minėjimai virto prorusiškais renginiais su Lietuvoje uždraustomis Georgijaus juostomis, sovietinės simbolikos demonstravimu, garsiu Raudonąją armiją garbinančių, tarybiniais laikais sukurtų dainų leidimu taip kalant pleištą tarp nostalgiją sovietmečiui jaučiančių ir Lietuvos laisvę branginančių klaipėdiečių.

Memorialo likimą nulėmė patys rusai, 2022 m. užpuldami suverenią šalį Ukrainą. Gegužės 9-osios minėjimai vyko ir karo metu nevengiant įvairių provokacijų bei atviro prorusiškų naratyvų demonstravimo.

Pripildžius vietinės valdžios kantrybės taurę bei atliepiant didžiosios dalies klaipėdiečių lūkesčius, 2022 m. liepą visi elementai (išskyrus lentas su žuvusiųjų pavardėmis) buvo demontuoti.

Savotiško likimo sulaukė bronza padengtas „Kardo“ paminklas: jo autoriaus sūnaus Juliaus Vertulio valia kūrinys buvo supjaustytas, metalas - parduotas, o gautos lėšos skirtos Ukrainos kariams paremti. Tuo tarpu R. Dauginčio kūrinys atsidūrė Grūto parke.

Pati karių palaidojimo vieta bus kapitaliai pertvarkyta ir iš gigantomanija atsidavusios, pompastiškos, tarybinę propagandą skleidusios integruosis į bendrą santūrią Skulptūrų parko erdvę (joje ilsisi įvairių praeities karinių konfliktų dalyvių palaikai).

2022-aisiais Klaipėdoje demontuoti ir propagandiniai paminkliniai akmenys, statyti apie 1975 m., Rimkų g. - dedikuotas mitiniam „Sovietų Sąjungos didvyriui“ Jefimui Belinskiui (akmuo virto kelio skalda). Debreceno g. - su įrašu „Parkas įkurtas Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui paminėti“ (supjausčius virto antkapiais).