Pirmoji naujojo Klaipėdos dramos teatro sezono premjera rugsėjo 12 d. – Lauros Kutkaitės režisuojama „Milena“.
Režisierė atsispiria nuo rašytojo korespondencijos su čekų žurnaliste, vertėja, pasipriešinimo kovotoja Milena Jesenska (1896–1944). Nors išlikę yra tik Franzo Kafkos laiškai – aktorės kūrybiniame procese siekia išgirsti ir pačios Milenos balsą.
Kiek galima pažinti ir suprasti kitą žmogų ar save, kiek šis pažinimas autentiškas ir išliekantis laiko tėkmėje? Trys iš šešių aktorių, Eglė Jackaitė, Toma Gailiutė ir Samanta Pinaitytė, dalinasi savo įžvalgomis, kilusiomis intensyviame ir įdomių epizodų nestokojančiame spektaklio kūrimo procese.
Neapibrėžiamas amplua
Tąsios, chameleoniškos, bet kartu užtikrintos sceninės asmenybės, kurių reikalauja šis spektaklis – įdomi kūrybinė užduotis aktorėms.
Klausiamos, kaip save įvardintų, jos neieško vieno apibūdinimo, žeria jų ne vieną, bet galiausiai apsistoja ties atspirties tašku tapusios M. Jesenskos. „Mes – Milenos, aktorės, Samanta, Toma, Eglė, Digna, Justina, Aistė.
Mes visos panašios, siejamos tos pačios specialybės, bet kartu ir skirtingos, su skirtingais pomėgiais, charakterio bruožais, – vardijo S. Pinaitytė. – Žaidžiu žaidimą, kaip vaikystėje su draugėmis žaisdavome „namus“, taip dabar su kolegėmis aktorėmis žaidžiame Milenos žaidimą, metamės į įvairias situacijas ir jomis spekuliuojame.
Manau, Milena, kaip ir bet koks kitas žmogus, kitų akimis yra pažįstamas skirtingai. Tad stengiuosi įsivaizduoti kokia būčiau pati, jei gyvenčiau jos aplinkybėse.“
Jai atitarianti T. Gailiutė pridūrė, kad kartais scenoje net nebūtina savęs konkrečiai įsivardinti, bet kūrybiniame kisme atsispiriama nuo M. Jesenskos, „einame per jos pasaulį, ją žaidžiame, tačiau kartu to žaidimo ir nesureikšminame – scenoje taip pat esame savimi, net ir viena kitą pavaidiname.
Žaidžiame Mileną, bet mūsų žaidimas platus, aprėpia kur kas daugiau nei ją“. Aktorė atkreipė dėmesį ir į labai organišką repeticijų procesą – tiek jai, tiek kolegėms atnešusį daug įdomių atradimų, „kiekvienas režisierius atvyksta su savo metodais, repeticijos retai bebūna užstalės darbas.
Darbą su L. Kutkaite pradėjome per su M. Jesenska susijusius etiudus ir improvizacijas, atitrūkdavome nuo jos labai plačiai, bet vėl grįždavome prie to, kas gims scenoje.
Procesas labai įdomus – tiek etiudų vienam spektakliui dar nesu dariusi, iš pradžių net gąsdino, bet per tai atsirado nuostabus laisvės jausmas – gera žinoti, kad turėdama vieną aiškų tikslą galiu tiek daug išbandyti ir nebijoti klysti“.
Tokia prieiga nėra įprasta, pasak E. Jackaitės, tai pirmas kartas jos aktorinėje karjeroje, kuomet teko nerti į tokį kūrybinį procesą, „neįprasta, bet ir labai įdomu – daug improvizacijos, daug podkastų, daug laisvės.
Jaučiu, kaip kurdamos augame ir tobulėjame, o taip pat kaip mums dirbant gryninasi perliukai, kuriuos ir paliekame premjerai – dabar ir esame etape, kai viskas aiškėja.
Tai nestandartinis kūrybos principas nei tuomet, kai nuo pat pradžių dirbama pagal pjesę. Apibūdinčiau visą procesą kaip išplėstas kūrybines dirbtuves, jų metu pamatėme save ir kitas koleges iš šalies – drąsias, laisvas, žaidžiančias, nebijančias. Tai nuostabi patirtis“.
Laiškų paslaptis
M. Jesenskos ir F. Kafkos santykis daugiausiai vystėsi laiškais, beveik visi jie parašyti 1920 m. balandį–lapkritį, bet per šį laikotarpį jiedu gyvai susitiko tik dukart.
Spektaklį įkvėpė ne pats žymių asmenybių ryšio faktas, bet jo netolygumas – M. Jesenskos tyla, kurią ilgainiui užpildė įvairios interpretacijos, o ji pati šioje korespondencijos istorijoje tapo tiesiog žinomo rašytojo susižavėjimo objektu.
Pačios M. Jesenskos rašyti, bet neišlikę laiškai – paskata svarstyti įvairius klausimus: nuo kito žmogaus pažinimo iki sąžiningo savęs pažinimo įmanomybės.
Svarbus ir pats epistolikos žanras – jo intymumas, fragmentiškumas, jo suteikiamos progos giliai atsiverti ar kaip tik užsimaskuoti.
Laiškų dvilypumą pastebėjo bei įvardijo ir S. Pinaitytė, „žvelgiant į korespondenciją, prisiminimus ar kitus asmeninius tekstus, galima susidaryti nuojautą apie žmogaus asmenybę, jo vertybes, pasaulėžiūrą, emocinį intelektą, santykį su kitais, humoro jausmą, gal net vidinius konfliktus ar savęs refleksiją.
Bet tokia komunikacija visada turi ir kaukę, ji gali būti nuoširdi, bet net tada žmogus gali pasąmoningai prisitaikyti prie to kam rašo, į ką atsako adresatui.
Tai ne visada gali būti tiesa. Tai gal labiau tiesa apie tai, kaip jis pats save mato, ką nori perteikti ir kaip tai keičiasi laikui bėgant“.
Tuo tarpu T. Gailiutė kalbėjo apie vidinį neteisybės jausmą susipažinus su konkrečia F. Kafkos ir M. Jesenskos epistolinio ryšio situacija.
„Prasidedant spektaklio repeticijoms nežinojau apie M. Jesenską, bet ilgainiui labai susigyvenau su ja, galvoju apie ją, net šią vasarą keliaudama ieškojau jos pėdsakų.
Man labai smalsu, kokia ji buvo, – dalinosi aktorė. – Išliko tik F. Kafkos laiškai ir jie interpretuojami, skaitomi, per juos susidaroma nuomonė apie Mileną. Jaučiu neteisybę, kaip taip galima?
Jos laiškai neišliko ir iš tiesų niekas nežino, kokia ji buvo jų ryšyje, bet Milena įsivaizduojama per F. Kafkos perspektyvą, kai kuriuose užsimenama ir apie jos santykius su kitais vyrais. Ji pati buvo įspūdinga asmenybė, ar žinojote, kad Vienoje jos vardu yra stipendija žurnalistikos studentams?
Bet dėl ryšio su F. Kafka ji dažnai supaprastinama iki genialaus rašytojo moters, lieka šešėlyje. Kitas neteisybės jausmą keliantis momentas – pats F. Kafkos aiškų publikavimas, jaučiu, kad per juos pažeidžiama asmeninė Milenos erdvė. Mąstau ir apie tai.“
Panašią emociją nešasi ir E. Jackaitė, „kodėl Milena lieka šešėlyje? Visi kalba apie genialų vyrą, o kas ji? Ją vadina mūza ir jo įkvėpėja, bet kodėl ji paraštėse? Toks moters nurašymas yra atsikartojantis.
Mes žinome, kad Milena tikrai nebuvo tik mūza ar nuolanki ir užguita – ji buvo nepaprastai drąsi moteris, gyvenanti pagal savo tiesą. Man norisi ją ją apginti. Ją ir kiekvieną moterį, kiekvieną Mileną mumyse“.
Stiprybė per bendrystę
„Milenos“ kūrybiniame procese nagrinėjamos įvairios temos, bet kalbintos aktorės neslėpė, kad joms svarbu ir tai, kad tai moters įkvėptas, moters režisuojamas spektaklis, kuriame vaidina tik moterys.
„Mūsų teatro repertuare nėra spektaklio, kuriame vaidintų tik moterys. Tad šiuo atveju, kuomet scenoje esame šešios kolegės – vien tai man nuostabu, – pabrėžė E. Jackaitė. – Jaučiu, kaip šiame spektaklyje per Mileną palaikome viena kitą ir visas moteris apskritai.
Tarptautiniu mastu M. Jesenska labiau žinoma kaip F. Kafkos moteris, suteikdamos jai erdvės norime parodyti jos asmenybės gylį.“
Kolegę palaikė ir S. Pinaitytė, pasak aktorės, kūrybiniame procese jai buvo svarbi moters padėties visuomenėje kaita, „manau, kad nepakankamas moters matomumas dar nėra visiškai išnykęs.
Ypač viešojoje erdvėje moterų istorijos neretai vis dar romantizuojamos arba susiaurinamos iki emocinių, šeiminių vaidmenų.
Nors pasaulis keičiasi, bet ne visur vienodai, ir nepakankamai greitai. Dėl to manau, kad svarbu bandyti suprasti Mileną įvairiais aspektais.
Savarankiškas moterų matomumas ir pripažinimas reikalauja nuolatinės pastangos – ne tik jų pačių, bet ir visuomenės, kuri turi būti pasirengusi išgirsti ir vertinti ne tik tas, kurios šalia žymių vyrų, bet ir tas, kurios savarankiškai kuria savo gyvenimo kelią“.
Spektaklio „Milena“ premjera 2025 m. rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Režisierė ir dramaturgė Laura Kutkaitė, scenografė Paulina Turauskaitė, choreografė Agnietė Lisičkinaitė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorius Arturas Bumšteinas, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, vaizdo menininkas Eitvydas Doškus, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, režisierės asistentas ir asistentas dramaturgijai Alius Veverskis, tekstus iš anglų k. vertė Dovydas Grajauskas.
Spektaklyje vaidina: Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą