Stogo kraigo žirgeliai - magiški simboliai

Tačiau įdomiausia yra tai, jog kraigo arkliukai - ne vien namo puošmenos: jų ištakos ir prasmė siekia žilą senovę bei atskleidžia vietinių žmonių prietaringumą, tikėjimą savotiška magija. Deja, dabartiniais laikais žirgelių prigimtis jau primiršta, ir šie mažosios architektūros unikumai naudojami tik kaip madingos sodybų detalės.

Ugnis ir aitvarai

Kuršmarių arealo gyvenviečių sodybų kraiguose matome dvejopus įdomius medinės architektūros inkliuzus: tai - vertikaliai pritvirtinti, siaurapjūkliu išpjaustytais ornamentais puošti lėkiai ir du sukryžiuotomis galvomis žirgai, turintys įvairius pavidalus. Tad šįkart paanalizuosime pastaruosius, nes lėkiai - kita tema.

Žirgeliai, arkliukai - tai natūraliai patęstos į viršų vėjalentės galo meninis papuošimas. Jie galėję būti sukryžiuoti po du arba su įsiterpusiu lėkiu tarp jų. Svarstoma, jog Kuršių nerijoje ir pamaryje kaip niekur kitur vietiniai gyventojai didžiausią dėmesį skyrė pastato šventumui, jo mitologinei reikšmei, todėl ir buvo ypač akcentuojamas stogo kraigas - tarsi simbolinė jungtis tarp dangaus (aukštesniųjų jėgų) ir žemės (žmogaus).

Užsienio kraštotyrininkai dar prieš šimtmetį pastebėjo, jog pamario sodybų žirgeliai - unikalūs, skiriasi nuo kitų, nes turi išriestus kaklus ir dažnai vaizduojami su pavadžiu. Ant galvų būna savotiškos karūnos, primenančios lelijų žiedus ar kitokius augalinius elementus. Arkliukų ant kraigų galime pamatyti ir Rusnės saloje, kitose Mažosios Lietuvos vietose, tačiau jie skiriasi nuo kopininkų žirgelių.

Apie gilią kuršininkų namo kraigo žirgelių prasmę etnologas Vytautas Tumėnas yra pasakęs: „Žirgelių ženkle įkūnyta Gyvybės medžio, aukos, globojančios Dvynių dievybės, žirgų kaip visuotinės - tiek žmonių, tiek ir dievų - susisiekimo, ryšio priemonės simbolika.“

Tad tai - patys archajiškiausi žvejo namo dekoro elementai, galimai kaip materialusis ir dvasinis paveldas atkeliavę dar nuo kuršių genties laikų, kurį atsinešė pirmieji imigrantai iš Latvijos Kuršo į mūsų neriją XV-XVI a.

Žirgai - nuo baltų genčių atkeliavęs vaizdinys (kuršiai laidojo karius su žirgų įkapėmis), susijęs su mitologiniu Saulės vežimu ir jį tempiančiais arkliais (dvyniais Ašvieniais). Tai - simbolinė apsauga nuo piktųjų dvasių, blogio. Arba aitvarų, todėl žirgeliais puošdavo ir klėtį, ūkinius pastatus.

Aitvarai ne tik turtus neša, bet gali ir „nuspardyti stogus“ ar supleškinti visą sodybą (aitvaras mitologijoje neretai vaizduojamas kaip raudonas gaidys, o tai reiškia ugnį), jei bus įžeisti. Tokiu būdu matome du motyvus: prisišaukti sėkmę, kas yra itin svarbu žvejui, ir apsisaugoti nuo ugnies, o gaisrai buvo tikrai dažnas palydovas senovėje trenkus žaibui.

Pamiršta paskirtis

Ypač susižavėjusi stogų žirgeliais buvo žymi tarpukario Lietuvos dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, kuri vasarą 1926 m. praleido Kuršių nerijoje (daugiausiai - Nidoje, Preiloje) ir sukūrė piešinių rinkinį (2012 m. jį perleido Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), tapusį neįkainojamu autentiško paveldo atspindžiu. Net aštuoni lapai yra skirti vietinių namų, dūminių pirkių ar svirnų stogus puošusiems žirgeliams, arkliukams (tokį pavadinimą išgirdo pati dailininkė, jais ji vadina ir lėkius).

Galbūt todėl dažniausiai Nidoje mes matome pagal O. Dubeneckienės-Kalpokienės piešinius pagamintus žirgelius, kurie kartojasi ne ant vieno namo kraigo. Tokiu būdu tarsi įkūnijamas autentas, tačiau esama ir antros medalio pusės.

Kraigo puošybos elementai (lėkiai ir žirgeliai) niekada nebūdavę vienodi bei kiekvienoje sodyboje - tik tos šeimos identiteto simboliai. Šią nerašytą taisyklę iš pagarbos šio krašto autochtonų tradicijoms galėtų prisiminti dabartiniai Kuršių nerijos gyventojai, neretai kopijuojantys kraigų arkliukus taip tarsi nutraukdami papročių giją, o ir mitologinės prasmės nebelieka - tik estetinė.

Kita vertus, dabar pamario žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra turizmo sektorius. O senovėje tai buvusi žvejyba. Žvejo, jo šeimos likimas priklausęs ne tik nuo asmeninių savybių, bet ir nuo likimo, gamtos įnorių, stichijos, kurie nepavaldūs žmogui, Dievo (ar dievų) malonės.