Mėmelio pilies riterių vienuoliško gyvenimo ir bendrabūvio taisyklės buvo surašytos reguloje. Pilies gyvenamuosiuose korpusuose buvo įrengta vienuolių riterių bendra dormiterija (miegamoji patalpa), bendra ligoninė, biblioteka, prie kurios buvo skriptorijus (lot. scriptorium < scriptor - perrašinėtojas, raštininkas, šiuo atveju - dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos).
Valgykloje-refektoriume buvo virtuvė su įrengtu židiniu maistui gaminti. To meto maisto gamybos židiniai buvo tokie didžiuliai, kad juose tilpdavo ugniakuras, puodai, keptuvės, gamybos įrankiai, židinyje virėjai galėjo dirbti stati, buvo kabinami net maisto produktai. Ugniakuro dūmai išeidavo tiesiai į ant stogo buvusį vadinamąjį butelinį kaminą.
Dar ir šiandien Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose galima rasti tuos senovinius židinius su buteliniu kaminu ant stogo, kurių paskirties nebežino šiuolaikiniai architektai ir statybininkai...
„Jei riteriams, kai jie nekovoja, o gyvena pilyje tektų sunkiau padirbėti, abatas gali savo nuožiūra, jei tai reikalinga, maisto kiekį padidinti, tik pirma visų dalykų pasirūpinęs, kad nebūtų persivalgoma ir kad riteriai niekada neprarastų saiko, nes nėra nieko, kas kiekvienam krikščioniui taip nedera, kaip apsirijimas“, - buvo rašoma riterių reguloje.
Riteriai, matyt, todėl buvo stiprūs, kad dažnai pasninkaudavo, vartojo vegetarinį maistą, žuvį, retsykiais paukštieną ir dar rečiau mėsos valgius.
Anų metų riteriai viską valgė rankomis, retsykiais naudodami peilius.
Židinyje ant sukiojamo metalinio iešmo kepami paukščiai. Ugnis dega ne po paukščiais, o toliau, kad kepsniai neapsviltų ir neapdegtų. Paukščiai laistomi prieskoniuotu sultiniu.
Suprantama, iš mėsos patiekalų labiausiai buvo vertinami avienos ir kiaulienos šonkauliai. Keptų šonkaulių mėsa privalėjo būti sultinga, lengvai atsiskirti nuo kaulų, jokiu būdu nebūti prikepusi, sunkiai nupjaunama, bet sykiu būti apskrudusi ir kvepėti dūmais.
Jei šonkaulių mėsa sunkiai skyrėsi nuo kaulo arba būdavo perkepusi ir sausa, mėsa šalia kaulo pusžalė, prasidėdavo garsioji pramoga „Su šonkauliais per šonkaulius“.
Valgykloje-refektoriume vaišinami pilies svečiai, vyrai ir moterys, jiems groja muzikantai, o aukštuosius svečius juokina juokdarys.
Iš virtuvės išvesdavo joje dirbusius, ir riteriai su blogai iškeptais šonkauliais apmėtydavo jiems per šonkaulius taip, kad nevykėliams kepėjams šie net barškėdavo...
Būdavo daug smagaus juoko, bet tik tada, kai virtuvėje dirbo mažai patyrę ar naujai atvykę broliai...
Beje
Kaip Mėmelio riteriai darydavo, kad vienu metu šonkauliukai būtų ir gerai iškepę, ir sultingi, ir kristų nuo kaulo? Ogi pradžioje šonkaulius pavirdavo tol, kol suminkštėdavo mėsa. Šonkauliams nulupdavo plėvę, kuri kepant suteikia kartumo, nuplaudavo ir sudėdavo į puodą. Kiaurasamčiu vis nugriebdavo paviršiuje susidariusias putas. Kai putų nelikdavo, įdėdavo česnako galvos skilteles, svogūną, morką, pastarnoko šaknį, petražolės šaknį, saliero gumbo gabalą, imbiero gabalėlį, kelis gvazdikėlius, druskos, pipirų, lauro lapų. Šonkaulius virdavo apie 25-30 minučių, kad mėsa taptų minkšta, bet nuo kaulų dar nekristų. Išvirusius šonkaulius kiaurasamčiu išgriebdavo ant padėklų. Likusį sultinį riteriai naudojo sriuboms virti ar kitiems patiekalams ruošti. Pavirtus šonkaulius aptepdavo marinatu, paruoštu iš džiovintų slyvų uogienės, išmaišytos su garstyčiomis, medumi, maltais pipirais, druska, traiškytais česnakais, palikdavo pusvalandžiui pasimarinuoti ir baigdavo kepti šalia laužo ant grotelių. Gaila, kad neradau, kokiomis proporcijomis buvo sudarytas marinatas. Likusį marinatą dėdavo ant stalų šonkauliams pavilgyti. Šonkaulius patiekdavo ant stalo padėkluose, iš kurių kiekvienas riteris savo peiliu atsiriekdavo ne daugiau negu tris šonkaulius. Šonkaulius galima patiekti su keptomis ropėmis, ankštinėmis pupelėmis, bulvėmis, bulvių, pupų ar žirnių koše arba pakepintomis daržovėmis. Garnyrai turi būti karšti, kaip ir kepsnys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą