Sunykusio delmono istorija

Juoda lova ir veidrodis Pleškučiuose

Irena prisimena savo vaikystės vasaras Pleškučiuose. Močiutė ten gyveno tol, kol susilaužė koją ir nebegalėjo savimi pasirūpinti.

Sename Pleškučių name stovėjusi juodai dažyta lova.

Ji buvusi labai didelė, storais mediniais galais, priklota šieno.

Irena prisimena kaip tas šienas vaikystėje jai durdavo...

Tame pačiame kambaryje kabojo ir didelis raižytas veidrodis.

Jame mergaitė matydavosi visu ūgiu.

„Užsirišdavau močiutės skareles ir prieš jį staipydavausi“, - prisimena.

Vakarop senolė vaikaitę sudrausdavo: „Vaikeli, tu nešok prieš veidrodį, laumės priguls...“

Baisios Irutei atrodžiusios tos paslaptingos būtybės, kurios gali kažką blogo padaryti.

Todėl ji liovėsi močiutės skaras matuotis. O ir tamsos bei veidrodžių Pleškučiuose nuo to karto privengdavusi...

Vakaro malda

Vaikystėje močiutė liepdavo mažajai Irutei klauptis prie senos juodos lovos ir sakyti vakaro maldelę.

„Aš klausdavau, kodėl būtinai reikia klauptis, juk šąla mano kojytės“, - prisimena vaikaitė.

Ji taip atsakydavo: „Kai sirgsi, tada galėsi atsisėdusi lovoje pasakyti, o dabar - klaupkis.“ Ir ji pati klaupdavosi.

Vaikaitė su savo močiute - umama kartu melsdavosi giesmės „Taigi imk mano ranką“ žodžiais.

Pirmasis Irenos rankdarbis

Prie didžiosios lovos, kur mergaitė miegojo, kabojo juodas kilimėlis su dailiai išsiuvinėtomis ramunėmis.

Prieš užmigdama Irutė mėgo vedžioti piršteliu šilkinius gėlių žiedlapius.

Kai pirmą kartą pati paėmė rankdarbį į rankas, buvo vasara. Mergaitė dar nelankė mokyklos.

„Močiutė atsinešė balto lino skiautę, lankelį ir geltonų, žalių bei mėlynų siūlų. Tada man parodė pirmuosius dygsnelius, kaip išsiuvinėti našlaitę“, - prisimena Irena.

Senolė visada buvo kantri, niekada nekeldavo balso. Jei supykdavo, - pasižiūrėdavo piktai, bet kad šauktų - nėra buvę.

Umamos pyragai

Irena būdama maža jau mokėjo kepti pyragus. Išmoko iš mamos ir močiutės - umamos, nes mergaitė nuolat būdavo šalia, kai jos kepdavo.

Ji prisimena, kaip anuomet norėdavo paragauti žalios tešlos, bet jai neleisdavo.

Senoji moteris sakydavo: „Nevalgyk pyrago tešlos, nes gausi vyrą su ilga barzda.“

Pyragus kepdavo savaitgaliais - šeštadieniais, sekmadieniais. Be saldžių kepinių nepraeidavusi nė viena šeimos šventė. Šv. Kalėdoms būdavo kepama antis ir pyragai.

Šiandieną lengviau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti pyragą, bet Irena nori išsaugoti tradicijas ir įvairių švenčių progomis savo šeimai juos kepa pati.

Ji ir tešlą neretai užmaišo tradiciniu būdu, nesinaudoja šiuolaikiniais buities prietaisais.

"Mano mama ir mamos sesuo Lena jau turėjo mikserius (plakiklius - aut. past.).

Jos plakė pyragus naujoviškai, - prisimena Irena. - O močiutė, būdavo, pasisodina mane, ir pradeda maišyti. Ji maišydavo tol, kol sviestas pats ištirpdavo. Tekdavo valandą laiko tešlą sukti į vieną pusę. Ir ne trumpiau."

Močiutė vaikaitei kantriai aiškindavo, kokius produktus ir kokia tvarka reikia sudėti. Ir vis sakydavo: „Neskubėk, su geromis mintimis...“

Iškepus valgyti pyrago tą pačią dieną neleisdavo, nes jis turi pailsėti.

O vėliau, kai pyragus jau kepdavo mama ar teta Lena, šio draudimo niekas nebesilaikė, dar šiltą kepinį valgydavo.

Kai močiutė kepdavo keksą su kakava, kurį vadino „sandkuchen“, Irutė nekantriai laukdavo kol jį bus galima prapjauti.Smagiausia mergaitei buvo žiūrėti, koks kakavos raštas išeis kepinio viduje.

Irena prisimena, kaip ji džiaugėsi, kai močiutė iškepusi pyragą broliui Arnoldui ir jį prapjovusi tarė: „Žiūrėk, - pasaga!“

Išnykstantys lietuvininkų žodžiai

Pasak Irenos, buvo keletas senovinių šišioniškių žodžių, kurie dar skambėdavo jų šeimoje: „šiuršis“ - prijuostė, „žeks“ - kojinės ir kt., tačiau mama su močiute dažnai kalbėdavo vokiškai, todėl ir jai iš vaikystės yra įstrigę nemažai šios kalbos žodžių.

Irena pastebi, kad daug senų žodžių anksčiau buvo galima rasti giesmių knygose gotišku raštu, kadangi iš jų ne taip seniai dar giedodavo evangelikų liuteronų bažnyčiose.

"Kai buvau visai mažytė, močiutę vadindavau umama, bet paskui mama griežtai pataisė, kad reikia sakyti omama.

Buvo nejauku, kad aš klystu, ir pradėjau močiutę vadinti taip, kaip kiti vaikai", - prisiminimais dalinasi Irena.

Mokykloje rašydama rašinėlį ji pasakojo, kaip Dreižių kaime daigus „diegia“, bet mokytoja perbraukė raudonai ir pataisė: „daigus sodina“.

„Mano kalba jau yra ištaisyta, taisyklinga“, - šypsosi pasakotoja.

Apie delmonus Irena yra girdėjusi seną posakį, kurį, pasak jos mamos draugės katalikės, mėgo kartoti garbaus amžiaus „vokietis“ (vokiečiais anuomet atvykėliai vadino visus liuteronus, taip pat ir šišioniškius).

Jis, išėjęs karštą dieną į pievas, kai žolė buvo išdegusi ir neaukšta, sakydavo: „Ak, dienužiau, kok' ta žole - šįmet tiktai varlei lig' delmonų.“

Prarastos tėvynės ilgesys

Evos Kurschat vaikai iš pirmos santuokos su Brizgiu išvyko gyventi į Vokietiją.

Po karo gimtuosiuose Dreižiuose liko tik Marelė, kuri buvo neprigirdinti.

Vaikystėje mergaitę išgąsdino šuo ir ji apkurto.

Užaugusi Marelė nuolat guosdavosi, kad neturinti su kuo pasikalbėti.

Sakydavo: „Visi šnekasi, visiems viską pasakoja, tik man niekas nieko nenori pateikti.“

Buvo atsiradęs jaunuolis, norėjęs ją vesti, bet mama uždraudusi tekėti, todėl ji liko vieniša. Palaidota Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse.

Marelė gyveno antrame namo gale, prižiūrėdavo ūkį, svetimus vaikus.

Ten augo daug aviečių, kurioms reikėjo rūpestingos priežiūros. Ji jas labai puoselėjo.

Avietes Irenos mama Irmgard vis prisimindavo kalbėdama apie savo įžegnojimą.

Po karo jos mama Anna uogas parduodavo karininkų žmonoms, o už gautus pinigus išgalėjo pasiūti dukrai įžegnojimo suknelę.

Tame pačiame name gyveno jauniausioji Evos dukra Lena iš antros santuokos su Juriu Juraschka. Ištekėjusi ji tapo Pauriene.

Ši moteris 1973 m. rugpjūčio 16 d. tuometiniam Klaipėdos kraštotyros muziejui padovanojone ne tik savo mamos delmoną, bet ir kitus namų buities bei ūkio reikmenis.

Tai buvo dvi ližės duonai kepti, kastuvas durpėms kasti, vilnų karštuvas, kaplys, kėdė, prietaisas medui išsukti, avilio vidaus įrenginiai, šepetys linų galvutėms nubrukti ir kastuvas drenažui.

Lena susilaukė trijų dukterų: Ernos, Gerdos ir Erikos. Būdama dvidešimt šešerių tapo našle. Vaikus jai padėjo užauginti tėvas Juraschka.

Nors gyveno gimtuose namuose, Lena jautėsi vieniša. Ji dažnai kartodavo žodį „faterlandas“ (vok. Faterland - tėvynė), ilgėdavosi į Vokietiją išvykusių savo vyresniųjų brolių ir seserų, nuolat kalbėdavo, jog norėtų išvažiuoti ten nors numirti.

Į Vokietiją Paurų šeima išvyko apie 1980-uosius.

Iki tol Irena dažnai žaisdavo su Lenos dukrų - Gerdos, Ernos ir Erikos vaikais, savo antros eilės pusbroliais ir pusseserėmis.

Su jais šv. Velykų rytą sode ieškojo zuikio paslėptų lizdų su margučiais.

Į atmintį jai įsirėžė paskutinis susitikimas.

„Kartą atvažiavom į Dreižius, o jie jau mokėsi kalbėti vokiškai, nes visi ruošėsi išvažiuoti“, - prisimena Irena.