Laikrodžių muziejus liko paraštėse: neužmirštas, bet kapitaliniam remontui pinigų nėra

Dar prieš trejus metus planuota Kultūros ministerijai pavaldaus pastato rekonstrukcija šiandien atidėta neribotam laikui, nors muziejus jau parengė techninį rekonstrukcijos projektą ir į jį investuota šimtai tūkstančių eurų.

Rūsiai – lyg indas be dugno

Laikrodžių muziejaus vadovas Romualdas Martinkus „Vakarų ekspresui“ sako, kad situacija kasmet kartojasi ir tampa vis labiau kritinė.
„Didžiausia bėda – pavasaris. Kai prasideda atodrėkis, vanduo subėga į muziejaus kiemelį ir rūsius. Liepų gatvė per daugelį metų buvo asfaltuojama, kultūriniai sluoksniai pakilę, todėl visas vanduo iš gatvės bėga tiesiai į mūsų teritoriją. Gaunasi kaip indas – vanduo subėga, o ištekėti neturi kur“, – pasakojo R. Martinkus.

Pasak jo, projektuose jau seniai numatyta tai, kas galėtų išspręsti problemą iš esmės – hidroizoliacija, drenažo įrengimas aplink pastatą, lietaus vandens nuvedimas. Tačiau kol šie darbai neatliekami, muziejus priverstas „gesinti gaisrus“.
„Rūsiai drėksta, sienos lupasi, nuolat renkam drėgmę, naudojame sausintuvus, vėl perdažome. Tai tęsiasi ne metus ir ne dvejus – dešimtmečiais. Kol nebus sutvarkyta infrastruktūra, taip ir vargsime“, – atvirai kalbėjo muziejaus vadovas.

Edukacijos – drėgnose patalpose

Problema – ne vien estetinė ar techninė. Rūsiuose įrengtos edukacinės patalpos, kuriose vyksta užsiėmimai vaikams.
„Tai mūsų pagrindinės edukacinės erdvės. Kai jos drėksta, mes neturime kur perkelti veiklų. Gelbėjamės kaip galime – išsausiname, vėl naudojame, kol vėl užpila. Tai tikrai nėra normali situacija kultūros įstaigai“, – sakė R. Martinkus.

Pasak jo, muziejus daro viską, kad lankytojai nejaustų kritinės būklės, tačiau konstrukcinės problemos niekur nedingsta.
„Stogą pavyko sutvarkyti, ekspozicinės salės šiandien atrodo tvarkingai. Bet tai – kosmetika. Esminiai dalykai yra po žeme ir aplink pastatą“, – pabrėžė jis.

Projektas parengtas, pinigų – nėra

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kurio padalinys yra Klaipėdos Laikrodžių muziejus, generalinio direktoriaus pavaduotojas investicijoms, vadybai ir plėtrai Arūnas Steponėnas LRT.lt sakė, kad situacija – paradoksali.
„Buvo paskelbtas kvietimas, numatytos apie 4,5 milijono eurų investicijos. Parengėme dokumentus, įgyvendinome reikalavimus, investavome savo lėšas. Tačiau 2025 metų kovą gavome Centrinės projektų valdymo agentūros raštą – pinigų nėra“, – kalbėjo A. Steponėnas.

Pasak jo, muziejus jau yra įsipareigojęs apie 280 tūkst. eurų techninio projekto parengimui.
„Tai situacija, kai institucija liepia pasidaryti namų darbus, mes juos pasidarome, investuojame, o tada pasakoma – atsiprašome, bet finansavimo nebeliko. Valstybės mastu 4,5 milijono eurų nėra didžiulė suma, tačiau projektas sustojo“, – LRT.lt teigė jis.

Strateginis objektas, likęs paskutinis

Pasak R. Martinkaus, dar anksčiau Klaipėdoje buvo įvardyti trys strateginiai kultūros objektai: Muzikinis teatras, Laikrodžių muziejus ir buvęs centrinis paštas. Muzikinis teatras jau sutvarkytas, paštui ieškoma sprendimų, o Laikrodžių muziejus liko tarsi paraštėse.

„Mes esame nacionalinės reikšmės muziejus, tiesiogiai pavaldus Kultūros ministerijai. Savivaldybė gali prisidėti tik ribotai – kaip buvo su stogo remontu, už ką esame dėkingi. Tačiau tokio masto rekonstrukcijos be valstybės sprendimų neįmanoma įgyvendinti“, – aiškino A. Steponėnas.

Muziejaus stogas suremontuotas 2024 metais, prie istorinio pastato remonto pagal specialią programą keliomis dešimtimis tūkstančių eurų prisidėjo ir Klaipėdos savivaldybė.

Istorinė ir architektūrinė vertė – neabejotina

Laikrodžių muziejus įsikūręs išskirtiniame pastate, pastatytame XIX amžiuje. Tai buvusi turtingo anglų kilmės pirklio J. Simpsono užmiesčio vila, pastatyta apie 1820 metus pagal anglų architekto projektą. Pastatas – dviejų aukštų su rūsiu, puošnus, neoklasicistinio stiliaus, su ryškiais centrinės kompozicijos bruožais.

Šiame name 1924–1927 metais gyveno rašytojas ir pedagogas Pranas Mašiotas, taip pat pianistas, profesorius Ignas Prielgauskas. Pastatas restauruotas 1983 metais, tačiau nuo to laiko esminių atnaujinimų nebuvo.
„Tai ne tik muziejus – tai miesto istorijos dalis, senamiesčio ir Liepų gatvės ansamblio dalis. Jei šį pastatą prarastume ar leistume jam toliau nykti, tai būtų didelis nuostolis Klaipėdai“, – pabrėžė A. Steponėnas.

Muziejaus vadovai sako, kad ir toliau kreipsis į Kultūros ministeriją, ieškos sprendimų, tačiau pabrėžia – vien pažadais problemos neišspręsi. Tikimasi aiškių prioritetų ir nuoseklaus planavimo. Kitaip valstybė pati praranda pinigus – investuojama į projektus, kurie galiausiai nugula stalčiuose.

Praėjusią savaitę Klaipėdoje apsilankiusi kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė sakė, kad apie Laikrodžių muziejaus pastatą kalbėjosi su Klaipėdos meru Arvydu Vaitkumi. Tačiau ministrė akcentavo, kad sprendimai dėl finansavimo ir jo neskyrimo buvo priimti dar ankstesnės Vyriausybės.

Dabar ministrė žada tęsti diskusiją, ką daryti su Laikrodžių muziejaus pastatu, tačiau kartu pabrėžia, kad tiek šalyje, tiek pačioje Klaipėdoje yra ir daugiau objektų, laukiančių sprendimų. Vienas jų – šalia Liepų gatvėje esantis buvęs Klaipėdos centrinio pašto pastatas, kuris jau šešerius metus stovi nenaudojamas ir akivaizdžiai nyksta. Ministerija, kuriai priklauso pastatas, jo sutvarkymui taip pat neranda lėšų, todėl svarstoma galimybė jį perduoti Klaipėdos savivaldybei.

Tuo metu Laikrodžių muziejus lieka laukti dar vieno pavasario – su kibirais, sausintuvais ir viltimi, kad istorinis pastatas išlaikys dar vieną atodrėkį.

Situacija – labai nekokia.

Žurnalistui apsilankius muziejuje, darbuotojos daug pasakojo ir rodė. Drėgmė, kiauri langai – tikra tragedija. Lyjant vanduo per plyšius bėga tiesiai ant grindų. Langų rankenos nuo senumo jau nukritusios, jų nebeįmanoma atidaryti, kad būtų galima bent nuvalyti stiklus. Prie langų net baisu prisiliesti – atrodo, paliesi ir viskas subyrės.

Ant sienų visur matomas pelėsis. Jį bandoma „padažyti“, kad nekristų į akis, bet tai nepadeda – po kiek laiko jis vėl pučiasi, plečiasi ir išlenda į paviršių.

O „geriausia“ – vos įėjus į muziejų ir palipus aptrupėjusiais laiptais pasitinka savotiškas „meno kūrinys“. Tik ne ten, kur turėtų būti – o ant lubų. Vaizdas išties baisus.

Turistai muziejų lanko. Spėju, laikrodžių jie ten net nepastebi – daug įdomesnis tas kitas „menas“: supuvę langai, pelėsis ant sienų ir jau byrančios lubos.

Rusyje jau auga grybai, o po pirmojo lietaus jis vėl bus patvinęs.