„Tam, kad įvyktų stebuklas, reikia absoliutaus tikėjimo“

Režisierė Agata Duda-Gracz ne tik pati rašo spektaklių tekstus. Ji kuria savo spektaklių bendruomenes, kuriose painūs personažų ryšiai šakojasi toli ir giliai už paties spektaklio ribų. Ji šalia, kai užsimezga kiekvieno veikėjo gyvybė. Jiems gimus glosto jų trapias nugaras, lydi per vaikystę, sudėtingą suaugusiųjų gyvenimą ir galiausiai budi prie jų atėjus mirčiai.

Agata Duda-Gracz neįtikėtinai glaudžiai dirba su aktoriais, juk per juos jos personažai įsikūnija scenoje. Režisierė taip pat kuria savo spektaklių scenografiją ir kostiumus.

Pirmą kartą Klaipėdoje ji viešėjo 2018 m. su spektakliu „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“.

Į Klaipėdą režisierė grįžo kurti. 2021 m. vienu svarbiausiu teatriniu įvykiu mieste tapo jos spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba “Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis„ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera.

Šiais metais ji vėl Klaipėdos dramos teatre, čia augina intensyvų, transcendentines patirtis žadantį spektaklį „Meilė“. Jo centre - didžiausias įmanomas stebuklas ir jo siaubas bei grožis.

Spektaklio premjera spalio 1 ir 2 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

„Apie šio spektaklio viziją kalbėjote jau prieš kelerius metus, minėjote, kad tai - jūsų svajonė. Kaip susiklostė, kad ją pasirinkote įgyvendinti Klaipėdoje, o ne gimtojoje Lenkijoje?“ - „Vakarų ekspresas“ paklausė A. Duda-Gracz.

Iš tiesų daugiau kaip prieš dvejus metus šį spektaklį pradėjau kurti Lenkijoje, Silezijos teatre. Šio teatro aktoriams ir dedikuoju spektaklį. Tuomet jo pavadinimas buvo „Tiesa. Tiesa. Tiesa. Tiesa..“ - daug kartų pasikartojantis žodis „tiesa“.

Spektaklio tekstas skambėjo kiek kitaip, jame buvo daugiau scenų. Pagrindinė tema buvo mirtis.

Likus trims savaitėms iki „Tiesos“ premjeros mano mama atsidūrė ligoninėje. Ji ten ir mirė, buvau su ja visą laiką. Dvi dienos po to Lenkijoje buvo paskelbta pandemija - viskas užsidarė. Premjera neįvyko. Man tai buvo akivaizdu. Jei mano mama išėjo iš šio pasaulio - pasaulis turėjo sustoti.

Mamos mirtis labai stipriai sukrėtė - nebegalėjau grįžti prie spektaklio, negalėjau nieko daryti, o ką kalbėti apie kūrinį, kuris sustojo štai tokiu būdu ir kurio pagrindinė tema - mirtis.

Planavau prie spektaklio grįžti po metų. Atvykau į Silezijos teatrą po darbo pagal Karavadžą Klaipėdoje, bet supratau, kad tiesiog negaliu ir negalėsiu grįžti prie šio spektaklio toje pačioje vietoje, su tais pačiais žmonėmis. Dėl to Silezijos teatro aktoriams parašiau kitą tekstą, jį skyriau mamos atminimui - „Odisėjos ir kiaulės, arba Mitomano pasakojimas“.

Na, o nebaigto spektaklio scenarijų nutariau perkelti į Lietuvą ir atiduoti komandai, kurią pamilau dirbdama su Karavadžo medžiaga. Keičiau tekstą, kitaip dėliojau akcentus, keitėsi ir pavadinimas. Pagrindinė tema dabar yra meilė. Meilė taip pat yra tai, kas sąlygoja visus personažų veiksmus, nesvarbu, kokie jie būtų - geri ar blogi.

Klaipėdos dramos teatras buvo vieta, kur pirmą kartą režisavote po mamos mirties?

Taip, iš tiesų su šio teatro aktoriais grįžau prie savo profesijos. Man atrodė, kad po to, kas įvyko, nebeturiu ką pasakyti, kad nebesugebu. Maniau, kad jei bandysiu vėl kurti - tai tik visai kitoje vietoje, toli nuo visko, ką pažįstu, su absoliučiai naujais žmonėmis, tarsi kitoje planetoje.

Taigi Klaipėda buvo ta jums tuo metu reikalinga svetima planeta. Kurdama spektaklį pagal Karavadžo gyvenimą ir paveikslus dirbote su ne itin gerai pažįstamais aktoriais, atvykdama šįkart juos žinote kur kas geriau - kiek jums svarbu gerai žinoti aktorius, su kuriais dirbsite?

Žmonės, su kuriais dirbu, man visada tampa artimi, visas procesas yra paremtas gilia partneryste. Tad ir pradėdama dirbti su spektakliu pagal Karavadžą turėjau dirbtuves su aktoriais.

Jei nė kiek nepažinočiau žmonių, negalėčiau jiems skirti vaidmenų, nežinočiau, ko kam reikia, kokias temas jie norėtų vaidinti.

Šiemet buvo dar lengviau - apie aktorius žinojau kur kas daugiau. Atvažiavau su nauja medžiaga, bet buvo ir grįžimo namo jausmas.

Proceso pradžioje aktoriams perduodu personažų laiškus - šįkart juos buvau rašiusi Silezijos teatro aktoriams, tad reikėjo šiek tiek perrašyti, juk gavėjai pasikeitė.

Tame visada yra daug meilės - kažkam ruošiu dovaną, tikiu, kad tai yra tai, ko tas žmogus norėtų, bet šiek tiek jaudinuosi, kad galiu nepataikyti. Į pirmąsias repeticijas atvažiavau su šiokia tokia įtampa, nerimavau, ar aktoriams patiks priskirti vaidmenys, mano sugalvotos užduotys. Ar pavyko - tai jau klausimas jiems.

„Meilės“ repeticijos prasidėjo labai neįprastai - su aktoriais vykote į pajūrio miškus. Gal galite papasakoti šiek tiek apie ruošimosi spektakliui procesą, kodėl jums buvo svarbu išsivesti aktorius už teatro ribų?

Mums reikėjo gamtos. Mūsų pasakojimas vyksta gamtoje, kalbame apie kaimišką bendruomenę, kurios gyvenimas visiškai atitinka gamtos dėsnius. Tai pasaulis, kur krikščionybė maišosi su pagonybe, o pagonybės pamatas - gamta.

To pasaulio žmonės yra stipriai prisirišę prie žemės, patys tarsi suaugę su augmenija, priklausomi nuo oro sąlygų.

Kai dirbome su spektakliu pagal Karavadžą, gamtos nereikėjo, visas to žmogaus gyvenimas vyko de facto kažkur rūsyje, prie dirbtinės šviesos, žvakių. Repeticijų salė tam puikiai tiko. O šiuo atveju yra du įvykiai personažų gyvenime, kurie turėjo vykti natūralioje erdvėje, nekontroliuojamoje žmogaus, beje, abu jie vyksta prieš prasidedant spektakliui.

Tai - gimimas. Visi personažai atėjo į šį pasaulį mūsų aplankytuose miškuose, žengė ten pirmuosius žingsnius. O vėliau jų perėjimas iš buvimo vaikais į buvimą suaugusiais. Šiam virsmui važiavome į griuvėsius - jie gamtinė, bet žmogaus pakoreguota erdvė.

Minėtos transformacijos žmogaus gyvenime seniau buvo labai reikšmingos, apipintos įvairiais, tai bendruomenei būdingais ritualais. Tad ir mes savo išvykų metu kūrėme tai, ką vadinome perėjimo ritualais - juose turėjo būti ugnis, skambėti muzika. Mūsų spektaklyje muzika perteikia mistišką plotmę.

Nepaisant organizacinių iššūkių, teatre repetuoti juk patogiau, o čia reikia autobuso, daiktų ir t. t., šios išvykos man buvo labai svarbios. Jų reikėjo ir dar dėl vienos priežasties - „Meilės“ scenografija labai sterili, abstrakti, joje nėra nieko gamtiško. Gamtą personažai turi nešti savyje. Dėl to mums reikėjo ir miško, ir griuvėsių.

Papasakokite apie „Meilę“ - jūsų žodžiais, apie ką šis spektaklis?

Tai yra spektaklis apie stebuklą. Apie stebuklą, atsirandantį iš meilės. Bet šis stebuklas pats savaime eina prieš gamtą. Žmogaus prisikėlimas iš mirusiųjų yra ėjimas prieš gamtą. Taigi, spektaklis pasakoja, ką veiksmas, einantis prieš gamtą, gali padaryti su žmonėmis.

Taip pat spektaklis apie tai, prie ko mus gali privesti meilė. Moters meilė vyrui, vyro - moteriai, motinos - sūnui, dukros - tėvui, vieno žmogaus - kitam žmogui.

Ir galiausiai tai spektaklis apie tai, kaip pabunda tironijos, kurių pamatas - fanatiškas tikėjimas. Kaip žmonės net tai, kas nuostabiausia ir antgamtiškiausia, sugeba paversti politika. Iš visko gali padaryti ginklą, kad naikintų vieni kitus.

Minite, kad spektaklis vyksta laiku, kai dar tebebuvo gaji pagonybė - ar šiuolaikiniame pasaulyje stebuklai nebeįmanomi?

Pastaruoju metu negirdėjau apie jokius stebuklus. Man atrodo, kad tam, jog įvyktų stebuklas, reikia absoliutaus tikėjimo. O mes dabar išgyvename didžiulę tikėjimo krizę. Stebuklai vyksta ten, kur jais tikima. Ar mes kažkuo tikime dabar?

Manau, bet kokia kaina stengiamės savo gyvenime atsikratyti mistikos, viskuo abejojame, iš visko tyčiojamės, jaučiame distanciją, viską žinome. Dėl to prarandame tikėjimą, kad būna dalykų, kurių mūsų protas negali aprėpti. O žmonės, apie kuriuos pasakojame, tikėjo ir dėl to jiems nutiko stebuklas.

„Meilę“ apibūdinate kaip ritualą. Kaip apibūdintumėte, kas jums pačiai iš esmės yra teatras?

Man teatras - naujoji bažnyčia. Kažkas, kuo bažnyčia turėtų būti, bet nebėra. Vieta, kur žmonės kažkuo vis dar labai tiki, kur įmanomi stebuklai, kur viskas įmanoma. Vieta, kur viešpatauja laisvė, kur galima papasakoti bet kokią istoriją, nepamirštant apie tris svarbiausius Dievo įsakymus: nemeluok, nedaryk kažko nuobodaus ir nekalbėk nesąmonių.

Teatras yra vieta, kuri turi šansą paveikti tikrovę - tai, kas vyksta scenoje, visada yra tiesa, bet tik tuo metu, kol vyksta spektaklis. Teatras neprivalo būti objektyvus - jis stebuklingai subjektyvus ir spalvingas.

Sidebar placeholder