Tomas Ambrozaitis: apie „Aukurą“ ir „aukštąją kultūrą“ Lietuvoje

T. Ambrozaičio teigimu, muzikos tikroji vertė - leisti žmonėms užsimiršti nuo kasdienės rutinos, o klausoma ji turi būti užmerktomis akimis.

© Asmeninio albumo nuotr.

Maestro, kokia choro „Aukuras“ pozicija kitų miesto chorų kontekste?

Galbūt reikėtų kelti klausimą, ko miestui reikia apskritai? Pasispaudžiame fonogramą, pasistatome kolonėlę ir dainuojame prie tvorų, prie turgaus, prie Anikės, prie palapinių su kepta duona ir alumi. „Mūsų dienos kaip šventė“ - ar tai ir yra choras? 

Iš chorų miestui jokios ekonominės naudos: jis negamina pieno pakelių ir nefasuoja džiovintų slyvų, ką lengvai galėtum suskaičiuoti.

Turbūt tai, kai kurių supratimu, ir yra „aukštoji kultūra“. Tokiu atveju nebereikia Mocarto Mišių, nebereikia klasikos, šiuolaikinių kūrinių chorui ir nieko nebereikia. 

Iš chorų miestui jokios ekonominės naudos nėra: jie negamina pieno pakelių ir nefasuoja džiovintų slyvų, ką lengvai galėtum suskaičiuoti.

Kodėl esate toks skeptiškas kultūros atžvilgiu?

Pasidalinsiu kodėl. Kartu su berniukų choru „Gintarėlis“ buvau prezidento Gitano Nausėdos inauguracijoje. Prezidentas paprašė, nes pats yra „gintarėlis“ iš pirmosios laidos. Kai 1963 metais buvo įkurtas berniukų choras, G. Nausėda dainavo pirmoje laidoje. 

Prezidentas paprašė, kad Seimo salėje „Gintarėlis“ pagiedotų Lietuvos valstybės himną. Išsirikiuojame su „Gintarėliu“ pagal protokolą, pakeliu galvą, o virš manęs stovi visas ministrų kabinetas su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte priešakyje. 

Vienintelė Ingrida Šimonytė mokėjo himno žodžius. Vienintelė. O visi kiti ką ten veikė? Ir jie valdo Lietuvą, nemokėdami net Lietuvos Respublikos himno žodžių. Gėda. Nėra ką kalbėti. Todėl nereikia stebėtis dėl vykstančių dalykų Respublikoje. Va, todėl tokia ir kultūra.

Kokius pokyčius jums pavyko įgyvendinti per dvejus vadovavimo chorui „Aukuras“ metus?

Tai yra dveji metai, kai aš grįžau į buvusį kolektyvą, kuriame dirbau per dešimtį metų. Aš buvau ir dainininkas, ir chormeisteris nuo 2001 iki 2011 metų, kol išvažiavau dirbti su „Polifonija“ į Šiaulius. 

Choras kažkiek pasikeitė, kažkiek liko toks pat. Bet, matyt, kad dveji metai nėra tas laikas, per kurį galėtų ryškiai pasimatyti labai akivaizdūs pokyčiai. Šiek tiek pokyčio yra repertuare ir pačiame choro skambesyje.

Tai yra geras, stiprus kolektyvas su savo įsisenėjusiais kaprizais. Ir tai yra natūralu, nes choras atšventė savo trisdešimtmetį. Iš tų trisdešimties metų pirmus ketverius metus buvo du vadovai: Vladimiras Konstantinovas ir Alfonsas Vildžiūnas. 

Konstantinovas išėjo į Muzikinį teatrą, o Vildžiūnas liko dirbti su „Aukuru“. Iš tų trisdešimties metų dvidešimt šešeri metai yra Vildžiūno.

Yra dalykų, kurie, pasikeitus vadovui, tikrai staiga nepasikeis, nes žmogus turi sielą ir atmintį. Pokyčiui įvykti turi praeiti laikas. Galbūt žmonės turėtų prisiminti, kaip buvo, ir pažiūrėti, kaip dabar yra.

Kokia situacija chore „Aukuras“ su vyriškais balsais?

Vyriškų balsų trūksta. Čia, matyt, būdinga visai Lietuvai. Aš ir vėl grįšiu prie bendros opinijos apie kultūrinį lauką, nes tai labai tarpusavyje susiję dalykai. 

Su vyriškų balsų trūkumu yra susijęs muzikinis ugdymas. Buvo laikas, kai tie muzikiniai kolektyvai, chorai kūrėsi todėl, kad buvo aiški trijų pakopų ugdymo sistema: muzikos mokykla, konservatorija ir aukštoji mokykla.

Dabar viskas yra sugriauta. Muzikos mokykla patapo būreliu: vaiko laisvo laiko praleidimo vieta. Reikalavimai yra mažinami kasmet, kad nebūtų konfliktų su tėvais ir visi vaikai galėtų būti „nuostabūs“ ir „genialūs“, net ir tie, kurie neturi klausos. 

Krepšelio sistema visiškai sunaikino motyvaciją rinktis muzikinę profesiją. Dabar muzikos mokyklos iki paskutinio momento laiko įsitvėrusios vaikų, kad jie eitų dar papildomus metus. Tai yra surišta su pedagogais, su pedagoginėmis valandomis ir su atlyginimais.

Kodėl jauni žmonės nebesirenka studijuoti muzikos specialybės?

Tik pavadinimas likęs visų konservatorijų. Baigę jas moksleiviai vos ne vos gali pasiruošti stojamiesiems. Kadangi bendras lygis nukrito, baigę vidurinę mokyklą su truputėliu muzikinio išsilavinimo jie įstoja į Muzikos akademiją, nes ir Muzikos ir teatro akademijos dėstytojai stokoja krūvio: priima vos ne visus iš eilės.

Man keista, kad Muzikos ir teatro akademija nekelia klausimo vyriausybiniu ir ministeriniu lygmeniu. Nereikia toli eiti: atsukime porą dešimčių metų atgal ir pažiūrėkime, kokie buvo padaryti sprendimai, kurie trijų pakopų muzikinio / meninio ugdymo sistemą pavertė niekine, o švietimo sistema nuo 1990 metų pradžios vis klimpsta nesibaigiančiose reformose.

Iš kur gali atsirasti naujų žmonių chore? Muzikantų nebėra ir Klaipėdos fakultetuose. Choro dirigentų nebėra, dainininkų nebėra - vos gyvuoja džiazo katedra. 

Tik aktorinio meistriškumo katedra visapusiškai funkcionuoja. Teatralai Klaipėdoje turėtų būti dėkingi profesoriui Valentinui Masalskiui ir kompozitorei docentei Nijolei Sinkevičiūtei už tą gyvastį.

„Aukuro“ visą branduolį sudaro žmonės, kurie Klaipėdoje kažkada baigė fakultetus, kurie baigė aukštąjį mokslą, dirba muzikos mokytojais gimnazijose, vidurinėse. 

Kai jie pasibaigs - aš nebeįsivaizduoju ateities ne tik „Aukurui“, bet ir kitiems uostamiestyje vis dar gyvuojantiems chorinio meno kolektyvams.

Kiek metų jauniausiam „Aukure“ dainuojančiam choro artistui?

Tenoruose dainuoja Kazimieras ir Laurynas. Jiems po 25 metus. Kažkada dainavę choruose, o dabar pabaigę kitus mokslus, dirbantys pagrindinį darbą kitoje vietoje, ne muzikoje. 

Kadangi jie turėjo šiokią tokią patirtį chore, klausą, balsą, - dėl to šiandien jie yra „Aukure“. Kitu atveju - viskas, nėra žmonių.

Nereikia toli žiūrėti: Klaipėdos muzikinio teatro chore belikę vos trisdešimt penki žmonės iš keturiasdešimt penkių. Ir tai yra labai mažai, nes teatro chorą turėtų sudaryti šešiasdešimt artistų. 

Nebėra Klaipėdoje fakultetų, todėl nebėra ir žmonių. Viskas sustojo. Vilniuje gal ir yra. Bet baigę Čiurlionio menų mokyklą visi stoja į užsienio universitetus, todėl Lietuvoje ir yra trūkumas tiek choro artistų, tiek muzikantų.

Kokius tikslus keliate chorui „Aukuras“?

Prasidėjo choro ketvirtasis dešimtmetis. Tikslai yra visuomet komplektuoti kolektyvą ir atlikti gerą, tikrą muziką. Pasiruošimas tam reikalauja tikro kraujo: laiko, fizinių, dvasinių jėgų, ištvermės, dėmesio, susikaupimo ir daug kitų dalykų. Tai yra tarnystė muzikai. Jeigu muzika patampa darbu, tada yra nebe muzika.

Norėčiau padaryti tokį „Aukuro“ koncertą, kur žiūrovams prieš koncertą būtų išdalintos miego kaukės, kad publika nematytų nei choro, nei dirigento. Muzika yra klausoma, o filmas - žiūrimas.

Tam, kad žmogus kurtų, būdamas vienas iš dvidešimt šešių choro dainininkų, privalo įdėti savo dalelę lygiai tokią pat, kaip kolega šalia į tą patį bendrą rezultatą, nuo kurio klausytojas po koncerto išeitų užsimiršęs nuo rutinos, kasdien mus visus traukiančios kaip liūnas. Čia yra ta tikroji vertė, jeigu tu pajauti ir supranti, kas tai yra. Tai yra juntami dalykai - nečiupinėjami.

Norėčiau padaryti tokį „Aukuro“ koncertą, kur žiūrovams prieš koncertą būtų išdalintos miego kaukės, kad publika nematytų nei choro, nei dirigento. 

Muzika yra klausoma, o filmas - žiūrimas. Kai žmogus būna užsimerkęs, sujautrėja jo visi kiti pojūčiai. Kai klausytojai žiūri į dirigentą ir jo mostus, negirdi pusės choro atliekamos muzikos. 

Tik užsimerkus yra įmanoma pabandyti suprasti, kas yra muzika: per tas vibracijas, per garsus, viskas pereina į tavo vidų, jausenas. 

Ir tada nebesvarbu, kokia muzika skamba, svarbu, kaip ji skamba. Dažniausiai muzikos poveikis - lengvinantis ir gydantis, nepaisant to, ar ji šventiška, ar tragiška.

Kokia yra šiandienos publika, ateinanti klausytis koncertų?

Dabartinė publika, kuri ateina į koncertus, spektaklius, tai daro, kad pasirodytų, jog ji atėjo, o ne pamatyti to, ko atėjo. Kad, paklausus bičiuliui, ar buvo viename ar kitame renginyje, galėtų pasakyti „taip“ ir užsidėti varnelę. Juk svarbu ne tai, kad tu atėjai, o ko atėjai.

Liūdna ir apmaudu, kad Klaipėda yra paversta Vilniaus bei Kauno atlikėjų ir kolektyvų repetavimo arba programų apgrojimo aikštele. Kodėl? Jeigu Klaipėdoje po kiekvieno rimto koncerto atsirastų labai profesionalios recenzijos, aš manau, kad tai „išgydytų“ žymius Lietuvos, savo vertę žinančius, atlikėjus, įskaitant ir kolektyvus.

Deja, Klaipėdoje, kad būtų recenzija, reikia prašyti, kad ją kas nors parašytų. O kadangi niekas neprašo, tai niekas ir nerašo. Arba recenzijos būna perkamos. Jeigu sumoki padoriai, nesvarbu, kad prastas atlikimas, recenzija bus puiki. 

Ir tie, kurie nebuvo koncerte, arba buvo, bet nėra profesionalai, susidarys nuomonę iš recenzijos. Mano nuomone, visi šie dalykai nuodija atlikėjo darbą. Tada labai sunku suprasti, ar tu čia gerai padainavai, ar čia labai blogai buvo.

„Muzikanto sąžinė“ turi aštrius dantis. O šiandienos Lietuvoje yra labai daug „odontologinių kabinetų“, kur tuos „sąžinės dantis“ irgi tvarko.

Dažniausiai muzikantas pats supranta, kad čia blogai sugrojo. Ir jeigu būtų teisinga recenzija, ji truputį pažadintų tą muzikantinę sąžinę: blogai sugrojau, va, ir parašė. 

Tada žmogus atsibustų, nes „muzikanto sąžinė“ turi aštrius dantis. O šiandienos Lietuvoje yra labai daug „odontologinių kabinetų“, kur tuos „sąžinės dantis“ irgi tvarko. Jeigu jie yra per aštrūs - pasiima šlifavimo mašinėlę ir visus aštrumus nulygina. Deja, taip yra.