Kretingos muziejaus naktinio sargo - vaiduoklių medžiotojo išpažintis (4)

Pabaiga. Pradžia čia

Išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ kretingiškis pasakoja apie įdomiausius ir mistiškiausius savo nuotykius, naktimis klaidžiojant po dvaro menes, rūsius bei slaptus kambarėlius.

Ši, paskutinioji, straipsnių ciklo dalis – ypatinga: tyrinėtojas atskleidė istorinių komiksų gimimo užkulisius. „Vakarų ekspreso“ skaitytojai pirmieji išvys ką tik parašytos, bet dar neišleistos knygos „Laiko šešėlyje“ fragmentus.

Jūsų įkvėpėja tapo devynmetė anūkė Patricija, komiksuose virtusi grafaite. Per ją bandoma papasakoti dvaro ir Kretingos miesto istoriją vaikams. Kaip tai darote?

Visi tėveliai bei seneliai nori matyti savo vaikuose ar vaikaičiuose tobulus gyvenimo nugalėtojus. Vieni visa tai regi ir saugo savo vaizduotėje, man Dievas suteikė galimybę visus savo lūkesčius išdėstyti popieriaus lape.

© Vieno A4 formato piešinio padengimas 0,05 mm storio markeriu pareikalauja apie 140 000 štrichų. Jolantos KLIETKUTĖS nuotr.

Mano sukurta grafaitė Patricija yra visiškas anūkės Patricijos atitikmuo. Grafaitės charakterį kuriu remdamasis realia Patricijos asmenybe bei charakteriu. Ji švelni, draugiška, bet turinti užsispyrimą ginti savo nuomonę. Yra mandagi, bet tvirtai laikosi savo požiūrio vienokiu ar kitokiu klausimu. Mėgsta iššūkius, kūrybinga, svajojanti mergaitė.

Piešdamas komiksus, mintimis su ja bendrauju – matau tik ją. Kai anūkė realiai aplanko, papasakoju, ką ji iškrėtė mano komiksuose. Ji – neabejotinai mano įkvėpėja. Jei ne ji – nebūtų ir knygučių.

Dabar, kai knygos jau pasiekiamos visiems, keičiasi ir kūrybos tikslas. Norisi jose skatinti gėrį, kad augtų karta, mylinti savo miestą ir jo istoriją. Pasirinkau vaiką kaip pagrindinį veikėją todėl, kad vaikai labiausiai mėgsta mėgdžioti vaikus. Jei mano sukurtas teigiamas personažas pasės gėrio sėklą bent vieno vaiko širdyje – laikysiu tai dideliu pasiekimu.

Kiekvienas miesto gyventojas, kad ir minimaliai, turėtų žinoti savo miesto istoriją. Bent du sakinius. Aš pasirinkau taktiką nevarginti skaitytojo datomis, pavardėmis ir bandau perduoti žinias pramogos forma. Savo mokslinius romanus pristatydamas garsus prancūzų rašytojas Žiulis Vernas (1828-1905) yra sakęs: „Mes neturime mokyti skaitytojo, mes jį turime linksminti mokydami.“

Rašyti mokslinius istorinius traktatus - istorikų darbas. Svarbus ir sudėtingas. Aš tiesiog noriu sudominti skaitytoją miesto istorija, ją kūrusiais žmonėmis ir įvykiais. Tik sudominti. O toliau – yra „Google“, kur kiekvienas gali rasti visą jam reikalingą informaciją, jei kils klausimų apie kokius nors istorinius faktus.

Pernai Kretingos muziejus išleido naujausią jūsų komiksų knygą „Kretingos dvaro istorijos“. Kuo ji skiriasi nuo panašaus turinio „Pamirštų dvaro pasakaičių“, išleistų 2022 m.?

Ši knyga nėra nauja komiksų knygutė. Tai yra apsakymų rinkinys iš trijų pirmų mano knygų. Istorijas rinko muziejaus darbuotoja Dalia Grikšaitė. Knygą maketavo Urtė Kraniauskaitė, o kalbos redaktorė Irma Stasiulienė.

Istoriniai komiksai dar nėra labai populiarus žanras Lietuvoje. Kokius jo privalumus įžvelgiate bei ar sudėtingas pats kūrybinis procesas, kuriame persipina iliustravimas, temų, herojų pasirinkimas ir pasakojimai?

Komiksų idėją man visiškai atsitiktinai pakišo Gerda Jord (lietuvė komiksų kūrėja – aut. past.), kai nusipirkau jos knygą „Gertrūda – grafinis Y kartos dienoraštis“. Nesudėtinga grafika ir trumpos istorijos padarė man nemenką įtaką. Dviem spalvomis perteikti piešinyje įvairias siužeto nuotaikas – tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti.

© Artūro Patamsio kūryboje fantazija persipina su preciziškai atkurtais istoriniais faktais, objektais. Skaitydami vaikai mėgaujasi įspūdžio ir žinių kokteiliu.

Knygose vaikams norisi skatinti gėrį, kad augtų karta, mylinti savo miestą ir jo istoriją.

Iš pradžių pasidarau istorijos scenarijų, vėliau – nedidelius reikiamų piešinių eskizus. Tai - tarsi natos muzikoje. Tuomet, vadovaudamasis jomis, pradedu piešti įvairias scenas: pirmiausia - pieštuku. Po to pasidarau keletą kopijų, tam atvejui, jei sugadinčiau. Uždėjai liniją ne ten – ir viskas, neištaisysi.

Po pieštuko seka darbas markeriu. Iš pirmo žvilgsnio technika atrodo paprasta – guldai liniją prie linijos. Jei reikia šviesesnio tono – tarpai tarp linijų turi būti didesni. Ir atvirkščiai – kuo tamsiau, tuo juodos linijos arčiau viena kitos.

Jei piešinyje veiksmas vyksta, tarkime, naktį, tai vieno A4 formato piešinio padengimas 0,05 mm storio markeriu pareikalauja apie 140 000 štrichų. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko užima toks darbas. O mano naujausioje knygoje – 60 A4 formato piešinių, ir daugelyje jų veiksmas vyksta tamsoje. Piešiau dvejus metus.

Mano pasirinktam paslaptingų, mistinių apsakymų žanrui spalvos visiškai netiktų – esu ištikimas grafikai. Kuomet mokykloje savo diplominius darbus išdėliojau ant grindų, direktorius, pats būdamas grafikas, juos apžiūrėjo ir pasakė: „Tobulink savo techniką. Būsi grafikas.“

Grafikoje galiu perteikti smulkiausias interjero, miestų panoramų ar kitokių vaizdų detales. Yra darbų, kuriuos piešiu žiūrėdamas per milžinišką didinamąjį stiklą. Ir nemanau, kad kada nors gyvenime keisiu savo stilių.

Apie ką kūrėte iliustruotas istorijas pastarąjį pusmetį bei kokios idėjos bręsta ateičiai?

Ką tik baigiau 120 puslapių knygą „Laiko šešėlyje“. Nuotykių pasakojimą apie tai, kaip grafaitė Patricija su savo ištikimu draugu – šikšnosparniuku Bu – keliauja plaustu Akmenos upe ir aplanko įžymiausias miesto vietas. Kaip ir ankstesnėse mano knygose, joje vėl dominuoja mistika, požemiai, lobiai, šmėklos ir netgi tamplierių palikimas Kretingoje.

© Knygoje atspindėta ir prieš dešimtmetį visą Lietuvą sudrebinusi istorija apie Kretingos kapinėse, kriptoje, rastus paslėptus didikų ir jų artimųjų sarkofagus.

Kai anūkė Patricija aplanko, papasakoju, ką ji iškrėtė mano komiksuose.

Šalia šios knygos paraleliai kūriau ir „Pelėdos kalno istoriją“. Tai nedidelės apimties pasaka apie tai, kodėl Kretingoje esantis kalnas vadinamas būtent Pelėdos kalnu, ir kaip ši pelėda išgelbėjo miestą nuo gresiančio bado. Knyga jau baigiama kurti.

Ar galima tikėtis komikso apie vikingų laikais kuršių pastatytą Kretingos pilį? 1263 m. ją dukart puolė kalavijuočiai, mūšiai paženklinti ir kuršių pergale, Memelburgo komtūro sudeginimu, ir pilies sunaikinimu. Dramatiška istorija...

Labai puiki idėja, ir gal ji puikiai tiktų kaip mano naujausios knygos tęsinys. Joje jau buvau užsiminęs apie kuršiškąją Kretingą, kurioje prieglobstį rado dalis tamplierių, ieškojusių ramios vietos, kur jų nepasiektų Klemenso V bulės įsakas.

Jie laivais atplaukė į Mėmelį ir patraukė Dangės-Akmenos upe į Kretingos apylinkes. Tačiau tai įvyko dar iki čia atsikeliant vienuoliams bernardinams. Vėliau jie vėl dingo iš akiračio.

© Naujausias Artūro Patamsio kūrinys – „Laiko šešėlyje“. Jame grafaitė Patricija su geriausiu draugu šikšnosparniu Bu keliauja plaustu ir patiria įvairius nuotykius. Artūro PATAMSIO piešiniai.

Manau, kad tai – puiki siužetinė kryptis. Man tai - mažai žinomas Kretingos istorijos etapas, apie kurį galėčiau kažką kurti, tik stengiantis nenukrypti nuo tikrų faktų. Gėda prisipažinti, bet ankstyvoji Kretingos istorijos dalis užima nedidelę mano žinių kertę. Nors tiek, kiek reikia apie tai žinoti paprastam miesto gyventojui, aš, ko gero, šešetui pasiruošęs.

Patiko Klaipėdos universiteto kalbininkės prof. dr. Dalios Kiseliūnaitės režizuotos dvi kino juostos apie Ėgliškių-Andulių piliakanį (ant jo stovėjo 1253 m. paminėta kuršių Kretingos pilis – aut. past.).

Bet mintis sukurti komiksą ar jų seriją apie kuršiškąją, gal net baltiškąją Kretingos priešistorę - tikrai gera ir netgi aktuali dėl nepakankamos šios temos sklaidos pačioje Kretingoje. Reikia populiarinti savo miesto ištakų istoriją.