Spektaklis išsiskiria savo gaubiančia erdve – jis nėra tik stebimas, jame galima klajoti, jį tyrinėti, liesti, net užuosti. Spektaklio kūrėjus, siekiant kuo didesnio erdvės paveikumo, konsultavo ergoterapeutė Gabija Kalnytė, o scenografė Guoda Korsakaitė pripažino, kad dar neteko turėti tokio didelio atidumo medžiagiškumui pareikalavusio proceso.
Kūrėjus konsultavo ergoterapeutė
Spektaklio sumanytoja ir režisierė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė, atsigręždama į vandenį kaip vieną iš svarbiausių gyvybę užtikrinančių substancijų, siekė sukurti vaizduotę ir jusles žadinančią tyrinėjimo erdvę mažiesiems žiūrovams ir raminantį potyrį nuo rutinos pailsusiems tėvams.
Jos „Vandenynas“ – švelnumo kupinas pasaulis, siūlantis tėvams kartu su vaikais atrasti teatrą kaip saugią erdvę bendram buvimui be skubos ir be perteklinių dirgiklių. Norėdama, kad scenoje atgyjanti kūrybiškai interpretuojama vandenų gelmė savo medžiagiškumu, ritmu, visu kuo atlieptų tikslinės vaikų auditorijos raidos etapus, ji kreipėsi į ergoterapeutę.
Su įvairaus amžiaus vaikais dirbanti G. Kalnytė sakė, kad tai jai buvo pirmoji patirtis su meno kūrėjais, „man tai nauja ir labai įdomi patirtis, tame, ką daro režisierė, matau didelę prasmę“.
Specialistė spektaklio kūrėjams buvo naudinga savo žiniomis, „dalinausi savo įžvalgomis, gairėmis, žiniomis, kaip vaikai per pojūčius patiria aplinką, kokie veiksniai ramina ar kaip skirtingi sensoriniai dirgikliai veikia vaiko nervų sistemą, kaip svarbu išlaikyti balansą. Akcentavau, kad dirbant su vaikais labai svarbu struktūra, aiškumas.
Net ir kūrybinėje erdvėje svarbu išlaikyti balansą“. G. Kalnytės kasdienė praktika daugiausiai orientuota į vaikų raidą, daugiausia pačių jauniausių, „vaikai mokosi per pojūčius, struktūruotą veiklą, žaidimą ir saugią patirtį. Tokiu būdu ugdoma savireguliacija, dėmesio koncentracija, ugdomi smulkiosios motorikos ir savarankiškumo įgūdžiai“, – minėjo ergoterapeutė.
Apsilankiusi repeticijoje ir pamačiusi „Vandenyno“ pasaulį, ji tikino likusi sužavėta kūrėjų vaizduotės ir jautrumo, „tai labai gražus spektaklis, jį gera stebėti, jausti. Tai bus gera patirtis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Man buvo labai įdomu stebėti repeticiją jau su rekvizitu, pamatyti, kokį pasaulį sugalvojo spektaklio kūrėjai. Buvo labai gražu pamatyti, kaip tai, apie ką kalbėjomės konsultacijų metu, tapo realybe ir išsipildė.
Visas procesas paskatino ir pačią iš naujo atrasti kai kuriuos dalykus ir įsivaizduoti, kaip juos galima naujai pritaikyti. Apibendrindama galiu pasakyti, kad tai buvo netikėtas, bet džiugus ir prasmingas išbandymas. Gavau nemažai naujų patirčių, tikiu, kad tai buvo naudinga ir menininkams“.
Galima ne tik žiūrėti, bet ir liesti
Bendraujant su ergoterapeute buvo susitelkta į pagrindines jusles, kuriomis patiriamas pasaulis, pasak specialistės, svarbiausia leisti vaikams tyrinėti. Nutarus sukurti erdvę, kurioje galima klajoti, apgyvendinti ją liečiamais paviršiais ir objektais – tai tapo maloniu iššūkiu spektaklio scenografei Guodai Korsakaitei.
Savo profesiniame kelyje ji ne kartą dirbo su lėlių, objektų, šešėlių spektakliais, bet toks – patirtinis sensorinis kūrinys – jai pirmas, „dažniausiai spektakliuose naudojamos potyrių sužadinimo nereikalaujančios medžiagos, šiuo atveju reikėjo, kad įvairios medžiagos ne tik turėtų tam tikrą išvaizdą, bet ir kad jas būtų malonu liesti, ant jų lipti“, – pripažino scenografė.
Jai iš ergoterapeutės gauta informacija buvo įdomi ir naudinga, paskatinusi papildomai pasidomėti vaikų raida, atkreipti dėmesį ne tik į medžiagiškumą, bet ir į vaizdo ritmą, bendrą jo atmosferą. „Tai vienas iš sudėtingesnių darbų pagal tai, kiek detalių teko apgalvoti. Daug laiko reikalavo medžiagų pasirinkimas, juk reikėjo ne tik vizualiai atspindėti gelmę, bet suprasti, kad ta medžiaga turi atlikti ir kažkokią funkciją, pavyzdžiui, būti ne tik blizgi, bet ir švelni, minkšta. Reikėjo rasti būdų darniai apjungti jusles.
Proceso metu daug diskutavome su režisiere, bandėme nuspėti, kurie mūsų pasirinkimai būtų įdomiausi, saugiausi. Pavyzdžiui, paprastas kamuoliukas šiame spektaklyje negali būti bet koks – jis turi būti išvalomas, jį turi būti saugu dėti į burną, taip pat jis negali plyšti ar trupėti.
„Vandenynui“ ieškojome medžiagų, kurių paprastai nerastume namuose, kasdienybėje. Kurdami taip pat galvojome ne tik apie stimuliavimą, bet ir apie tai, kaip išvengti jo pertekliaus – įvedėme įvairius atsikartojimus, sąsajas tarp objektų ir medžiagos, stengėmės išlaikyti raminantį ritmą“, – dalinosi G. Korsakaitė.
Kūrybiško mąstymo pratybos
Scenografė pasakojo, kad „Vandenynas“ jo žiūrovams per aktorių rankose kintančius scenografijos objektus skleisis ne tik kaip pasakojimas apie gyvybės raidą, bet ir paties kūrybos proceso iliustracija, kuomet iš minčių chaoso gimsta vis nauji konstruktai.
Bandyti įsivaizduoti, kaip mąsto patys mažiausieji, ypač tuomet, kai jie dar neturi pilno žodyno apibūdinti supančiam pasauliui, pasak G. Korsakaitės, sudėtinga, bet įdomu, „norėjome, kad iš vieno elemento galėtų atsirasti kitas, iš abstrakcijos gimtų kažkas realaus. Kaip ir iš garų formuojasi debesys, o tuomet lietumi grįžta į upes, o jos teka į vandenyną.
Daug diskutavome su režisiere, kaip kūdikiai suvokia pasaulį – kaip iš pradžių jis jiems nedidelis, bet per jusles vis plečiasi, sudėtingėja. Tikrai lavinome ir savo pačių fantaziją, sudėtinga pasakyti, kaip mąsto kūdikiai, juk patys savęs tokio amžiaus neprisimename. Norėjome sukurti gražų ir įtraukiantį kūrybinį pasaulį, kuriame mažiesiems būtų įdomu“.
Scenografė minėjo, kad „Vandenyno“ pasaulį kūrė glaudžiai bendraudama su spektaklio režisiere, o asmeniškiausi šio pasaulio atributai jai pačiai – fantastiškos žuvys, „tai, ką matys žmonės, yra G. Lukošiūtės-Pūrienės idėja, ji sumąstė, kaip viskas kinta, kas iš ko atsiranda, režisierė mąsto labai vizualiai, buvo tikrai įdomu dirbti kartu, norėjau padėti jai įgyvendinti ką sumaniusi.
Estetiškai ir idėjiškai judėjome kartu, kūrėme savo atmosferą, savo pasaulį. Sakyčiau, kad daugiausiai prisidėjau, kuomet jau gimus vandenyno pasauliui ir jo gyvybei rutuliojantis į konkretesnes formas, kūriau žuvis. Nesiekėme realistinės reprezentacijos, tai turėjo būti iš abstrakcijos gimstančios žuvys, kiti jūros gyventojai“, – pasakojo G. Korsakaitė.
Prisidėti prie „Vandenyno“ pasaulio kūrimo scenografei buvo gera ir dėl to, kad jai pačiai vanduo, jūra yra labai artimi, „negimiau prie jūros, bet augau prie jos. Manau, kad buvimas prie jūros, horizonto ir bangų matymas suformavo mano estetiką – minimalistinę, neapkrautą. Gal ir nesąmoningai, bet jūros ritmą jaučiu atsikartojant savo darbuose. Šis projektas apie vandenį, apie jo švelnumą, aptakumą man asmeniškai labai artimas“.
Dalyvavimas kultūrinėse patirtyse mažiesiems – būtinas
Įvairių meno kūrinių ir kultūrinių patirčių šeimoms su mažais vaikais daugėjimą kalbinta ergoterapeutė vertina labai teigiamai, „manau, kad tai labai reikalinga, vaiko raida vystosi nuo pat tada, kai jis įžengia į šį pasaulį. Kiekvieną dieną vaikas mokosi, patiria ir kuo daugiau kokybiškų patirčių jam suteiksime, tuo jo vaikystė ir kūdikystė per jo pojūčius bus prasmingesnė.
Savo darbinėje aplinkoje tėvus neretai skatinu eiti į renginius, juose dalyvauti, taip lavinasi ir socialiniai vaiko įgūdžiai – jis mato aplinką, joje dalyvauja, stebi kitų žmonių ar vaikų emocijas. Juk nuo pat mažens matome, kaip mažyliai nori bendrauti – šypsosi, juokiasi, guguoja, reaguoja. Ankstyvas amžius labai svarbus etapas – jo metu dedame vaiko gyvenimo namelio pamatus“, – apibendrino G. Kalnytė.
Lygiai taip pat meno kūriniais mažiesiems tiki ir spektaklio scenografė, „beveik viskas ateina iš šeimos: mūsų vertybės, kaip reaguojame į pasaulį. Manau, labai svarbu turėti kuo daugiau prasmingų patirčių su vaikais – taip pat ir būti bendrose meno patirtyse.
Sunku pasakyti, kaip užsifiksuoja ir kokį pėdsaką kūdikio atmintyje palieka ankstyvoje vaikystėje matyti spektakliai, bet tikiu, kad jei ta patirtis ryški, ji kažkokia forma lieka. Tikiu, kad pirmieji žingsniai į kultūrą gali stipriai paveikti“, – neabejojo G. Korsakaitė.
Patirtinio spektaklio vaikams ir jų tėvams „Vandenynas“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 29 d.
Režisierė ir idėjos autorė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė, scenografė Guoda Korsakaitė, kostiumų dailininkė Daiva Dašenkovienė, šviesų dailininkas Linas Rubinas, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, konsultuojanti ergoterapeutė Gabija Kalnytė, režisierės asistentas Alius Veverskis
Vaidina: Jonas Baranauskas, Samanta Pinaitytė, Kamilė Andriuškaitė, Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą