Viktorija Zobielaitė: „Būti šokėja svajojau nuo vaikystės“

Papasakokite apie save. Kaip, kada jus patraukė šokis?

Gimiau ir užaugau Šilalėje. Vaikystėje nelankiau darželio. Augau Šilalės rajone, su tėvais, „baba“ ir metais vyresne seserimi. Kaime turėjome daug erdvės fiziškai reikštis. Atsimenu save bėgiojančią po pievas, laipiojančią po medžius ir rengiančią koncertus, spektaklius tėvams, „babai“, gyvūnams.

Man atrodo, kad tiesiog turėjau save išreikšti fiziškai. Kai man buvo septyneri metai, užsirašiau į šokio būrelį ir šokau iki pat mokyklos baigimo.

Tai jau nuo vaikystės pajutote savo pašaukimą?

Šilalė - mažas miestas. Nelabai jame yra ką veikti. Šokis buvo tas dalykas, kuris mane palaikė.

Atsimenu, jau po pirmojo pasirodymo scenoje vadovė pasiūlė mano tėvams, kad pabandyčiau stoti į baletą M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, tačiau ir tėvai, ir aš pabūgau. Vis dėlto jau tada, būdama aštuonerių, ėmiau svajoti, kad užaugusi būsiu šokėja.

Vėliau šią savo svajonę buvau pamiršusi, bet prisiminiau dešimtoje klasėje, kai man į rankas pakliuvo žurnalas „Kur stoti?“ ir vos atsivertusi jį pamačiau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija renka šiuolaikinio šokio šokėjų kursą.

Tada ėmiau domėtis, kas tas šiuolaikinis šokis. Iki tol nelabai žinojau, nes Šilalėje šokau šou stiliaus šokius, su gimnastikos, akrobatikos elementais. Gryno šiuolaikinio šokio nebuvau išbandžiusi. Man buvo įdomu.

Sako, kad šokėjai mąsto kojomis. Kaip mokykloje jums sekėsi rimtieji mokslai?

Mokiausi aš gerai. Todėl tėvai ir nenorėjo išleisti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nes galvojo, kad galiu dirbti „rimtą“ darbą, o šokis liks tik pomėgis.

Ypač gerai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra. Šio dalyko mokytoja mums buvo nuostabus pavyzdys, nes labai mylėjo savo darbą. Žiūrėdama į ją aš supratau, kad gyvenime reikia daryti tai, ką mėgsti, sekti savo širdies balsu ir tada seksis ir pritrauksi žmones.

Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į šiuolaikinio šokio specialybę. Ten mokiausi ketverius metus, pagal ERASMUS programą pusei metų buvau išvykusi į Prancūziją. Tai buvo labai geras laikotarpis mano gyvenime. Net svarsčiau išvažiuoti į Prancūziją ilgesniam laikui.

V. Zobielaitė į Šeiko šokio spektaklį „Audros akis“ įsiliejo per rekordiškai trumpą laiką - vos šešias dienas. Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.

Vis dėlto profesionaliam startui pasirinkote Klaipėdą, Šeiko šokio teatrą? Kokie pirmieji įspūdžiai?

Pamačiau, kad vyksta šokėjų atranka į Šeiko šokio teatrą, ir dalyvavau joje. Šiam žingsniui mane pastūmėjo kai kurie dėstytojai ir žmonės iš šalies.

Klaipėda man patinka. Aš jaučiu potraukį kurortiniams miesteliams. Man patinka jūra, paplūdimiai, saulė, šiluma. Klaipėda visa tai turi. Nežinau, kaip bus šaltuoju metų laiku.

Šeiko teatro kolektyvas mane priėmė labai šiltai. Visi žmonės yra labai malonūs, paslaugūs, jaučiu, kad manimi rūpinasi ir myli.

Dabar esu jauniausia trupėje. Man yra 23 metai, tačiau atrodau jaunesnė ir dažnai jaučiu, kad su manimi žmonės elgiasi kaip su 16-mete. Stengiuosi to nesureikšminti ir įžvelgti tame pliusus. Juk būti jaunai yra „faina“ (juokiasi).

Klaipėdoje esate nuo liepos mėnesio. Per tą laiką jau spėjote kai ką nuveikti.

Taip. Jau šokau choreografo Rachido Ouramdano spektaklyje „Audros akis“. Tai man buvo didelis iššūkis, nes turėjau įsilieti į spektaklį per šešias dienas ir šokti ant scenos per premjerą Vilniuje. Tai buvo mano debiutas Šeiko šokio teatre ir nuostabi patirtis. Darbas su R. Ouramdanu man buvo dar vienas prisilietimas prie prancūziško šokio ir atgaiva sielai.

Taip pat šokau Nidoje, Šeiko šokio teatro spektaklyje „Užpustyti“.

Paminėjote, kad atgaiva buvo vėl prisiliesti prie prancūziško šokio. Man atrodo, kad šiuolaikinis šokis tautybės neturi. Ar vis dėlto egzistuoja skirtumai tarp skirtingų šalių šiuolaikinio šokio?

Taip, šiuolaikinio šokio kalba yra universali, tačiau šokio tradicijos šiek tiek skiriasi.

Prancūzijoje, ir konkrečiai R. Ouramdano choreografijoje, labai jautėsi trupės bendrumo jausmas. Tai man nebuvo nauja. Būtent tokį bendrumą, žvilgsnių susijungimą jaučiau ir studijuodama šokį Lione.

Šiuolaikinį šokį prancūzai suvokia kaip kolektyvinį meną. Lietuvoje, ypač Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daugiau dėmesio skiriama šokėjų individualumui ugdyti.

Šeiko šokio teatras šiuo metu labai vertinamas Lietuvoje, pelnęs daug apdovanojimų. Kaip jūs vertinate Lietuvos šiuolaikinį šokį, ypač iš Prancūzijos perspektyvos?

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje šiuo metu labai auga.

Šiuolaikinio šokio studijos Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje yra labai stiprios ir paruošia šokėją darbui. Studijų kokybę rodo ir tai, kad šiais metais studijuoti šiuolaikinį šokį LMTA pasirinko labai daug M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventų. Anksčiau dauguma jų išvykdavo studijuoti į užsienį.

Šokis, kaip suprantu, yra svarbiausia jūsų gyvenimo dalis. Gal turite ir kitokių pomėgių, veiklų?

Pastaraisiais metais labai susidomėjau kinu.

Mano svajonė - suvaidinti kino filme.Baigiamasis mano darbas akademijoje buvo šokio filmas, kurį aš pati kūriau, režisavau ir atlikau.

Taip pat domiuosi psichologija, filosofija. Tai tokie dalykai, kurie būtini kiekvienam menininkui.

Kuo skiriasi gyvas pasirodymas scenoje nuo pasirodymo prieš kamerą kuriant šokio filmą?

Kuriant šokio filmą reikia labai daug ištvermės, nes reikia daug kartų kartoti tą patį. Rezultatas labai priklauso ir nuo montavimo, postprodukcijos. Pasirodymas scenoje - momentinis dalykas čia ir dabar. Tas momentas atneša labai daug laimės, euforijos.

Apie ką jūsų šokio filmas?

Mano šokio filmas apie laikinumą. Inspiruotas jis žmogaus, gamtos ir skulptūros. Jungdama šiuos tris dėmenis šokio filme sukūriau savo pasaulį, kitą tikrovę.

Ką šiuo metu repetuojate?

Šią savaitę pradėjome repetuoti naują projektą „Mikado“, kuriame derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinės aikido ir kitų kovos menų tradicijos ir šiuolaikinis šokis. Spektaklio choreografiją kuria Vittoria de Ferrari Sapetto, Andrea Valfre, atlieka Šeiko šokio teatras, „Nuepiko“ šokio teatras, šokėjai iš kitų Europos šalių bei Kauno miesto ir rajono bendruomenės. Man tai nauja pradžia.