Vilius Kavaliauskas: Apie dovaną, kurios nesulaukė Sapiegų rūmai

Prieš 22 metus premjeras Brazauskas liepė man ir Dailės muziejaus direktoriui R.Budriui skubiai vykti į Maskvą.

Vienas Rusijos pilietis (atleiskit, daug ko neįvardinsiu) mums siūlė unikalų istorinį rinkinį, ir reikėjo patikrinti jo autentiškumą.

Žmogus po karo dalyvavo sugriauto Vilniaus atstatyme, jautė Lietuvai simpatijas ir pasiūlė tai kaip dovaną.

Premjeras, kuriam pranešiau apie galimybę, buvo linkęs žmogui geriau sumokėti, bet kartu gauti garantijas, kad viskas vyktų pagal kultūros vertybių judėjimo per sienas taisykles.

Kalbėjom apie nemažą rinkinį – paveikslus, senovinius ginklus.

Viso puošmena buvo kunigaikščių Čartoryskių bei Čaikovskių portretai, keli įspūdingi italų renesanso tapybos darbai ir XVII amžiaus pradžios Sapiegų paradiniai šarvai (nuotr. dešinėje).

Pastarųjų istoriją Romualdas Budrys žinojo – jie išnyko iš mūsų regiono po 1831 metų sukilimo, lietuvių ir lenkų aristokratams emigruojant į Europą.

Sako, paskutinįkart šarvai fiksuoti Lvovo muitinėje, tačiau kaip reikalai ten pasibaigė – nebuvo žinios.

R. Budrys siūlomų eksponatų autentiškumą nustatė greitai.

Šarvai buvo ypatingo grožio: auksuoti, pilni – su šalmu, skydu, su Sapiegų herbais ant daugybės šarvų elementų.

Tiek aš, tiek Budrys buvome matę Radvilų ar Sapiegų ginkluotę Europos ir Amerikos muziejuose.

Toks pilnas komplektas kainavo milijonus, o čia savininkas prašė labai menkos tos sumos dalies (iš anksto premjero sankcionuotos).

Radom ir formulę, kaip nepažeisti tarptautinės teisės – nupirkti kaip Lietuvos turtą, laikyti Rusijoje, eksponuoti mūsų atstovybėje, su Maskvos institucijų leidimu laikinai atvežti į Vilnių.

Neaprašysiu visų šios istorijos peripetijų (laikau jas savo knygai).

Tada taip ir nepasinaudojom ta galimybe, nes Brazausko laikas baigėsi, o jo įpėdiniai kitaip suprato valstybingumo tvirtinimą.

Ir dabar susitikę su R. Budriu padūsaujam dėl neužbaigto projekto.

Bet turime paguodą – kiti darbai buvo sėkmingesni.