Vytautas Mačernis. Straipsniai

Tolstojaus ir Dostojevskio menas

Menininku aš vadinu kūrėją, kuris medžiagai duoda formą, mintims – rūbus. Todėl: juo dailesnė forma-rūbas, juo drąsesnė mintis, tuo kūrėjas didesnis, tuo kūrinys visuotinesnis.

Daili forma ilgisi svarios minties, bijosi tuštumo. O drąsi mintis ieško naujos formos. Susitikę jos sudaro junginį, kurio dėka mes turime gyvą kūrinį, iškalbingai bylojantį apie grožį. Kartais negalime besuprasti, ko daugiau: formos ar minties? Gaunasi vienas, daugiau nedalomas kūrinys, priartinąs jo kūrėją prie Amžinojo Kūrėjo.

Nesuprantu meno, kur nėra tendencijos. Parodyt vien tik patį grožį jau yra tendencija. Kur prasideda menas, ten prasideda ir tendencija. Ne kitaip ir literatūroj. Jeigu rašytojas neturi minties, vizijos, norų, kam tada jis duos formą, vaizdingumą. Tik svarbu tendencijos ir formos proporcingas santykiavimas, svarbu, kad plikai mintis nekyšotų iš per daug sutrumpintų rūbų. Jei šito nėra, nėra nė tendencijos. Tai man tendencija ne savų minčių piršimas, o per greitas išvarymas jų scenon, nepasiuvus padorių kostiumų. [...]

Išvadoj: turi būti darnus formos ir minties santykiavimas. Didelei tiesai tinka platūs, erdvūs rūbai, mažesnei – menkesnis apdaras. Nesant proporcijos gaunasi tendencija. Todėl rašytojui svarbu neskubėt, kaip ir žmogui neverta neapsirengusiam bėgt gatvėn. Juk visi ims juoktis! Taip ir mintį be formos, be rūbo paleist pasaulin elgetauti gėda. Jei nemoki jai rūbų pagaminti, tai visai meski šį amatą, nesiskelbk, esąs geru siuvėju.

Dažnai rašytojai bijo, kad paslėpę kilnią mintį dailiuose drabužiuose, dailiose formose – ją pražudys. Skaitytojas tik forma ims džiaugtis, o minties ligi galo neišnarplios, neišveš. Bet tai neteisinga. Gudriosios galvos visada išveš, ir masėms pasakyti bijotis visai nereikia. Daili forma ne tik neskandina minties, tik ją padaro labiau patrauklią ir žmonijai labiau artimą. Todėl, jei nori parodyt širdį, neplėšk jos iš krūtinės ir paskui nerodyk jos aikštėse, įkūnyk ją savo darbuose, ir tavo širdį visi pamatys.

Mūsų laikų menininkų ieškoma paprastų dalykų, kuriuos galėtų išreikšt paprasčiausiais žodžiais, paprasčiausia forma. Žinoma, tai teisinga. Bet galima turėt nepaprasčiausias mintis, idėjas ir norus, tik reikia joms nepaprastai puošnaus rūbo. Kas tiek jaučiasi galingas, gali pabandyti. Gyvename meno dekadanso metus, nes menininkai rūpinasi siūlėmis, o ne medžiaga ir kam pasiūtą rūbą atiduos. Atsisakymas didžių idėjų, didžių meno sumanymų, tenkinimasis mažu yra dvidešimtojo amžiaus menkystė ir skurdumas, o menininkai yra ne kas kitas kaip lėlėms margų drabužėlių siuvėjai. Kur dabar gyvena toks menininkas, kuris Mykolo Angelo užsidegimu šoktųsi įkūnyti ištisus marmuro kalnus? Tokių jau negyvena. Kokie mūsų menininkų rūpesčiai, norai, koks užsidegimas? To visai nėra. Jie dabar niekais rūpinasi. Nuliu skaitau jų rūpesnį. Didžiausias jų susigalvojimas, kaip rožę kiaulpiene išvertus, o ąžuolą – kadugiu išauginus. Bet rožė visada paliks rože, ąžuolas – ąžuolu. Svarbu mokėt juos kur reikia pavartot. Pasaulio ribų nepraplėsime, bet į gilumą, į subtilumą galime veržtis kiek tik norime. Rožės gražesnės mes nebepadarysime, nes jau ir taip ji pakankamai graži, bet apšvietę ją skirtinga šviesa, skirtingus atspindžius gausime. Rūpindamies išvartaliojimais ir naujo pasaulio sukūrimu, jie užmiršta, kad nukentėjo veikalo idėjinė pusė, kad ant kuolelių sumovė įmantriausius frakus. Kai šito bus išvengta, bus išvengta ir tendencijos.

[...] Levas Tolstojus, sąmoningai ar nesąmoningai, patraukė medžiagos linkme. Junginy jis neįžiūrėjo dieviškumo. Dieviškumas, pagal jį išeitų, randamas einant aklos prigimties arba materijos keliu. Jo kūryboj jaučiamas noras nustelbt dvasios reikalus ir iškelt medžiagos ir instinkto vertingumą. Dvasia taip turi sunykt ir apsitraukt luobele, kad jos nė atminimo nebepaliktų. Žmogus turi tenkintis į kūną atkreiptąja siela, arba savisaugos siela – instinktu. Tokios sielos pėdsakai aiškiai matomi pas žvėrį, todėl mes kartais sakome, kad ir arklys, ir šuo turi sielą. Bet žvėrys vis dėlto instinkto pagalba visada sugeba būti savo paskirties centre ir kosmoso ritmingumo neardo. Šitoji žvėries savybė Tolstojui labai patiko, nes ir žmoguje jis užtiko nemaža žvėries pėdsakų. Dar toliau eidamas rašytojas ir augaluose pastebėjo bendrų savybių, kurios randamos žvėryje ir žmoguje.

[...] Bet jei nežvelgi į dangų, jei dar nepastebėjai slogaus oro, ir esi bekraščio etoso vidury, tu stebies, kaip čia visa ramu, paprasta ir kartu didinga. Kaip čia visa tikra, nesudėtinga, realus atpasakojimas be didelių dvasinių pastangų. Būtinas, anot Tolstojaus, dalykas rašytojui – nemeluoti! Kaimas taip tiksliai pavaizduotas, viskas realu, lyg per langą matoma. Nėra čia audringo genijaus, veržimosi, puolimų ir kilimo, ramu ir objektyvu. Bet tai didelis menas. Menas mokėt apgaut menu, paverst jį tikrenybe. Daug kas čia kalta, lyginta, tašyta, obliuota, bet visur gerai nuobliuota. Tolstojus lyg Bodleras savo eilėraščius kalė, lygino, dėl būdvardžio graužėsi, nemiegojo. Bet rūpesčio kūryboj nepastebėsi, objektyvumas kiaurai išlaikytas. Jo prozoje visa amžina nekintama, tarsi ją patsai gyvenimas butų pagaminęs. „Ivano Ilijičiaus mirtis“, „Trys žmonės“, „Kiek žmogui žemės reikia“ gali būti skaitomi dabar, galėjo būt ir prieš. Kristų skaitomi. Čia ne laikotarpio dvasia, bet pirmapradė nekintanti žmonijos siela, skęstanti amžinybėj.

Visur gyvenimas verdantis: ar „Prisikėlime“ bažnyčioje, ar gamtos vaizduose „Kazokuose“. Savo menu Tolstojus nieko neišmoko. Jo kūriniai lyg amžinai tvirtos uolos, kuriose nė savos asmenybės nepalikta, ji ištirpusi jose. Išgalvotų dalykų neužtiksi, todėl net nuostabu jį vadint kūrėju, nes jis nekelia mumyse nei fantazijos, nei įkvėpimo, nei norų, nei pranašingumo. Jis nieko nerodo antžmogiško, bet yra įsikūnijimas viso, kas žemiška. Rašytojas lyg nepasižymi jokiomis poetiškomis dovanomis, turi tas pačias žmogaus galias, tik jas gali plėsti iki begalybės. Jo kūryba – bylojimas apie tikrovę. Ir tas bylojimas nuostabiai galingas. Kai Tolstojaus veikėjai kalba, mes jų neįsivaizduojame, bet kada jis patsai kalba apie veikėjus, jie išryškėja visu savo pilnumu. Mes tematome tik jo teptuką, žodžių mažai tesugauname.

Tolstojus težino tik tikrenybę, tik vieną liežuvį, tai tiesą. Bet vienu liežuviu kalba taip tiksliai, kaip nė vienas iki šiol nekalbėjo – iš čia plaukia visa Tolstojaus didybė. Menas ir tikrovė pas Tolstojų – vienas ir tas pats dalykas.

Visai kita linkme nuėjo Dostojevskis. Jis nuėjo dvasios keliu. Jis pirmasis analitikas to pasaulio, kuris mumyse atskirai gyvena ir turi savo kelius; juk visi mes gerai jaučiame, kad turime kokį tai slaptą dvasinių gilmenų veidą, kuris tik vienišumo minutėse pasirodo ir vėl pranyksta. Jį mes bijome parodyt artimiesiems, kad nesakytų mus keistus esant, o tačiau tas slaptasis mūsų balsas dažnai į mus pačius prabyla ir keistų sprendimų išneša. Mūsų dvasinis „aš“, mūsų nujautimas pasako mums nuostabių dalykų, kuriais mes netikime, bet kurie nutinka lygiai taip, kaip buvome savo dvasioje galvoję. Kam teko gyventi gamtoje ar šiaip vienam atsiskyrime, tas pajuto, kad šalia jo susikuria atskiras naujas pasaulis, kuriame daug daugiau įvairiausių reiškinių, negu jų esti kasdieniniame. Kada grįžtame atgal į minią, į ūžesį, į skubėjimą ir nebeturime laiko savęs stebėti, savim gyventi ir save analizuoti, pajuntame mūsų turėtąjį pasaulį nykstant, užsiveriant. Šitokie ir panašūs dalykai rūpėjo Dostojevskiui, tam didžiajam psichoanalitikui, kuris dėka savo ligos buvo pažinęs dvasios gilumas. Kada atsistojame šalia Dostojevskio ir stebime jo rašymo manierą, jaučiamės lyg patekę į tamsų kambarį, kuriame rašytojas – sielos ir dvasios chemikas savo chemiškų dvasių laboratorijoje gamina šviesą, kuri apšviečia tamsų kambarį. Jis ir sintetikas, ir analizuotojas, tai pindamas įvairiausius dvasinius reiškinius, tai juos išskirdamas ir gaudamas naujų žmogaus prigimties aspektų. Tai darydamas, labai negailestingai elgiasi su savo herojais, veikėjais. Jis išstatinėja juos į įvairiausias pozicijas, sugalvoja jiems begales painiavų ir netikėtinumų. Tai dvasinis žmogaus kankinimas, kada jį slegia, suspaudžia, praretina ties juo orą, pakelia temperatūrą, t.y. išstato jį įvairiausiose dvasinio gyvenimo sąlygose. Jaučiame realybės stoką, nes gyvenime niekada taip skubiai ir pernelyg fantastiškai neatsitinka. Jo – Dostojevskio – psichoanalizavimas, tai geriausių mašinų ir gudriausių viduramžių alchemikų gaminių veikimas, tai tikra raganų virtuvė. Šalia jo stovėdamas pagaliau pajunti baimę ir nori trauktis šalin, kad bedarant junginius neatsitiktų kas nors baisaus ir neįvyktų sprogimas. Bet didžio žingeidumo kaustomas pasilieki ir stebi, ką gi gaus rašytojas: šviesos kibirkštis ar juodus dūmus. Ir šitoje maišatyje, nebesusigaudai, kur baigiasi tikrovė, kur ji prasideda.

[...] Turbūt nieko priešingesnio nerasime tiek rusų, tiek visoje pasaulinėje literatūroje kaip Tolstojų ir Dostojevskį.

Abu rašytojai gyveno 19 a. Tolstojus dar dvidešimto kliudė. Gyvendami vienas kito nematė. Gyvas Tolstojus pranašas ir stebuklas, Dostojevskis ne taip jau žinomas; miręs Tolstojus jau nebe taip gyvai komentuojamas, o Dostojevskis virsta pranašu. Tolstojus tvirtas, kūniškas, ne taip dailiai sukirptas, kaip gerai susiūtas, Dostojevskis ligonis, epileptikas. Tolstojus audringos jaunystės ir malonumų autorius, Dostojevskis kalėjimo, vargo ir padugnių šliužas. Amžiaus gale Tolstojus tampa asketu ir galvoja, kaip išdalinti savo turtus, Dostojevskis visada galvoja apie pinigus, tik niekada jų neturi. Tolstojų asmens dualizmas paskatino kūrybai, bet tas pats asmens dualizmas jį pražudė kūrybai. Dostojevskį išgelbėjo ligotumas ir vargas jį pažadino kūrybai.

Tolstojaus kūryba eina kūno linkme, Dostojevskis dvasios linkme. Jie nueina taip toli, ką tik Leonardas da Vinči ir Mykolas Angelas buvo pasiekę. Panašumų Dostojevskio kūryboje ir Tolstojaus kūryboje gal tik tiek, kad eidami į priešingas puses jie pagaliau susitinka, kaip susitiktų du keleiviai, vienas eidamas iš rytų į vakarus ir antras iš vakarų į rytus. Jų susitikimas galimas tik amžinybėje ir šito susitikimo vaisius būtų žmogaus, kaip kūno ir dvasios, naujas junginys.

Tolstojaus herojai – aukos. Žmogus neina į galutinį savo užbaigimą, bet skęsta gamtos stichijoj. Nėra čia nei tragedijų, yra tik atskiri tragiški mazgai, be visa vienijančios pabaigos. Niekur pradžios, niekur vidurio, niekur galo. Dostojevskio žmogus, asmenybė kylanti iš tamsos į dvasines aukštybes. Tas žmogus trečiojo matavimo, tai matas į gilumą, kurios galo niekada nepasieksi. Dostojevskio romanuose visur jaučiama herojiškos valios kova su moralinės pareigos gaivalu, kaip tai daro Raskolnikovas, kova su aistrų stichija, kas reiškiasi Svidrigailove. Tik toje kovoje žmogaus vidujinis „aš“ lieka nesugadintas, ir dar labiau išryškinamas. Visi Dostojevskio herojai, rodos, įtemptų paskutines savo valios jėgas ir pareikštų savivaliavimą.

Tolstojus tikras epikas, ramus, objektyvus, tiesiakalbis, Dostojevskis jautrus, įspūdingas, dialogų formuluotojas – tragikas. Tolstojaus pasakojime pajusi meną, dialoguose netikslumą. Dostojevskio pasakojimas nelygus, varginantis, bet užtat dialogas nepalyginamas. Tolstojus genijus patsai kalbėdamas, Dostojevskis – kitiems leisdamas kalbėtis. Tolstojaus herojus girdi, kada teptuku tepant Tolstojų matai, Dostojevskio herojus matai, kada girdi juos kalbantis.

Tolstojaus kūryba tai bekraštis okeanas, niekur nenuplauksi, niekur nesustosi, visur centras, visur vienodai svarbu. Dostojevskio kūryba – trikampis. Visa nesulaikomai iš plataus pagrindo artėja į galutinąjį tašką. Pakely nieko nėra nereikalingo ir nieko, kas sukliudytų arba būtų svarbesnis už mūsų vienintelį dėmesio centrą.

Tolstojaus herojai tokie kūniški, tiesiog žvėrim kvepia, Dostojevskio herojai bekūniai, vienos dvasios, kojom žemės nesiekia.

Pas Tolstojų nėra nei gero, nei blogo, visa vienodai svarbu, Dostojevskio bloga visada išversta į gerą. Apsiniaukęs oras staiga prapliumpa atgailos lietum ir po audros pasirodo šviesi gaivinanti džiaugsmo saulė. Tolstojaus dangus pamažėl vis niaukiasi. Laukiame audros, bet audros vis nėra. Oras sunkus, be kalnų, be laisvės.

Tolstojaus veiksmo greitis visada vienodas, nei skubėjimo, nei sustojimų. Dostojevskio veiksmo greitis į galą vis didėja ir atrodo, kad visa nesulaikomai artėja į pražūtį.

Tolstojaus žmonės protauja, Dostojevskio jau yra protingi ir veiksmą vykdo.

Tolstojaus žmonės jaučia kūno aistras, o Dostojevskio žmonės proto, minties aistras. Tolstojaus žmogų aistros traukia į tikrąjį jo kelią, Dostojevskio žmogų minties aistra skatina jį maištauti.

Tik štai, kur Dostojevskio ir Tolstojaus keliai sutampa. Abu jie kankina savo herojus. Tolstojus leidžia gamtai kankinti žmogų kūniškai, Dostojevskis leidžia sąžinei išmėtinėti žmogų už jos blogus darbus. Tuo jie panašūs.

Tolstojus – dailininkas, tepliorius, skulptorius, Dostojevskis – chemikas, laboratorininkas, raganų virtuvės vedėjas. Tolstojus iščiupinėja kūną – Dostojevskis sielą.

Tolstojus niekad nemeluoja, pas jį viskas tikra, realu, pas Dostojevskį nežinai: kur prasideda tikrovė ir kur baigiasi.

Abu palaiko ryšius su religija: vienas su Dievo-žvėries religija, antras su krikščioniškąja religija.

Tolstojus per daug žemiškas, sudievinęs kūną, Dostojevskis per daug dvasiškas, sukūninęs dvasią. Tolstojus statikas, Dostojevskis dinamikas; Tolstojus epikas, Dostojevskis tragikas; Tolstojus – vertikalinė, Dostojevskis – horizontalinė – linija. Vienas ėjo kūno linkme ir beveik pasiekė dvasią, antras ėjo dvasios linkme ir beveik pasiekė kūną. Jeigu ne šitas beveik, jie begalybėje būtų atradę vienas kitą ir sujungdami tas dvi priešingybes, būtų sudarę zenitinio taško vertybę – žmogų. Kiek toli jiems buvo iki tikslo, galės tik tas pasakyti, kas išdrįs eiti jų keliais ir toliau tęsti jų pradėtas linkmes.

1939

***

Mūsų gyvybės upė

[...]

Nežinau, ar aš patenkinsiu jūsų norus, jeigu nukrypsiu nuo tos temos, kuri suformuluota skelbime. Nesu specialiai nagrinėjęs, kas mūsų rašytojų yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man rūpi labiau, ne tai kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, ką čia minėsiu, bus daugiau skirta ateičiai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrinėjimas. Pagaliau ir paties žodžio vitalizmas aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas yra gyvybinga, aukščiausia gyvybės apraiška, gyvybės pulsavimas. Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba. Todėl man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys.

Didelė paslaptis yra toji gyvybė. Mes nenagrinėsime, kas yra jos priežastis. Svarbu tai, kad ji yra. Visa mūsų visata baisiai nepalanki gyvybei. Mokslas nurodo, kad turbūt daugiau niekur, išskyrus žemę, gyvybės ir nėra. Gyvybei palaikyti reikalingos keistos ir sudėtingos sąlygos. Tik palyginus mažoj žemėj, pačiame jos paviršiuje atsirado gyvybė. Atitrūkus nuo žemės 16-17 km gyvybė dėl atmosferos stokos išsilaikyti nebegali. Tik kažkokiu keistu būdu susidarė žemėj reikalingas atmosferos kiekis, šiluma, ir iš jos staiga ištryško gyvybė. Kaip ji ištryško, kaip ji atsirado, dar ir dabar neaišku. Gal tai akla medžiagos, materijos išdaiga? Gal tai aukštesnės Galios padaras. Mes to nežinome. Bet kartą ji atsirado, amžių bėgyje ji vegetavo, vėliau ėmė jausti, ir šiandien ji vainikuojasi žmogum, kuris sugeba mąstyti, būti sąmoningu, galinčiu reflektuoti apie pačią gyvybę. Nežinia, kokias formas gyvybė gali pasiekti, kuo ji gali virsti. Gal ji neilgai tvers visatoj. Yra reiškinių, kurie nurodo gyvybės galą. Tačiau visi šitie klausimai yra mokslo reikalai. Plačiau mes šiandien jų neliesime. Mums užtenka to, kad yra gyvybė ir aukščiausia jos apraiška žmogus.

Žmogus yra sąmoninga gyvybės forma, tai gražiausias jos pasireiškimas. Laiko bėgyje žmogus pats sau darosi aiškesnis ir ryškesnis. Jis pasijuto gyvenąs laike ir erdvėje. Prisitaikė sąlygoms, ėmė bendrauti su kitais savos rūšies padarais. Sukūrė šeimas, gentis, tautas. Vėliau atsirado valstybės. Išaugo žmonių reikalavimai, išryškėjo gyvenimo supratimas. Žmoguje vis labiau ėmė kauptis didesnės ir didesnės galios. Jis ėmė tarsi žaisti savo galiomis, bandyti pats save. Jis ėmė kurti, daryt tai, kas ne tik gina nuo šalčio, bado, palaiko kūnines funkcijas, bet ėmėsi ir to, kas dar labiau aukšta, nors yra aukščiausia gyvybės apraiška, tai yra žmogus ėmė kurti kultūrines vertybes. Ir štai turime žmogaus kūrybos istoriją, turime paskirų žemynų, pagaliau Europos ir jos atskirų tautų kūrybą, kaip aukščiausią gyvybės pasireiškimo išdavą.

Tarp tų tautų gyvename ir mes, gyvename mes, lietuvių tauta. Viduramžiais mes sužibome kaipo karių ir kunigaikščių tauta. Vėliau ėjo tamsesnis laikas. Mes vis buvome tokiose sąlygose, kad mūsų gyvybės upė vis buvo skaidoma, dalinama, mūsų gyvybingumo ugnis vis prislopinta. Mes daug vargome ir savo vargą netiesioginiu būdu išsakėme dainomis. Nes kas gi yra daina – tai vargo duktė. Rusų liaudies dainos labai gražios, bet rusų liaudis irgi patyrė be galo daug vargo. Ir štai mes atėjome į šias dienas.

Vis dėlto gyvybiškai mes dar pilnai nepasireiškėme: mes neturime kūrybos, kuri galėtų lenktyniuoti ir būti lygi su kitų tautų kūrybomis. Tai kodėl šito neįvyko, kodėl mes neturime savos kūrybos? Gal mūsų tauta nėra gabi. Netiesa. Kiekviena tauta yra lygiai geniali. Nėra išrinktų gabių ir nėra pasmerktų negabių tautų. Visos tautos yra gabios. Tik kitoms buvo palankesnis likimas. Mums jis buvo ne toks palankus. Mūsų gyvybė dar nepasireiškė. Tai kas reikalinga, kad tauta parodytų savo genialumą atskirais individais įvairiose srityse arba kurioj nors srity ypatingiau. Mat dėl tam tikrų vietos, istorijos, laiko sąlygų, ji gali būti tokio ar tokio genijaus: lyrikos, dramos, muzikos, skulptūros. Visų kartu ir t.t. Reikalinga laisvė, laisva egzistencija. Būdama laisva tauta pirmiausia prakunta ekonomiškai. Ekonomiškai susitvarkiusi ji pakelia žvilgsnį aukštyn. Ji sukaupia savy galvas ir ima tartum jomis žaisti. Paskirais individais prasiveržia tos jėgos ir nušvitę sužiba visatos danguje.

Negalime neigti ekonominio pagrindo. Būdami logiški, galime tvirtinti, žmogaus dvasinės galios pasireiškia geriau tada, kai nors minimaliai sudaroma kūnui funkcionavimo sąlygos. Būdami nelaisvi, kitų valdomi, mes neturėjome progos miklinti savo sąmonę, mes neskaitėme knygų. Iš ten genijai išdygti negalėjo. Sakysim, žydų tautą vadina – su galva. Ypač prancūzuose ji daug davė. Dėl to, kad žydai buvo visada pasiturį, jiems buvo daugiau kas prieinama. Štai iš kur trykšta jų gabumas. Ekonomiškai gerai susitvarkyti tauta gali tik būdama laisva. Ji tada gali šviestis ir kultūrėti. Jei prieš porą amžių mes skaitėme tik maldaknyges ir terašėme maldaknyges, po Didžiojo karo tapus laisviems, susidarė kitokios sąlygos. Atsirado daug norinčių mokytis, gimnazijos vis pilnėjo. Ir šitie gimnazistai išmoko skaityti ne tik maldaknyges, bet didžiuma ir eilėraščius rašyti. Nors daugelis rašo prastai ir neoriginaliai, bet tačiau tarp tautos rašančios eilėraščius ir skaitančios maldaknyges yra didelis skirtumas. Tarp šitų blogai rašančių būtina, kad atsirastų keletas gerai rašančiųjų.

Bene pirmiausia tauta savo gyvybingumo zenitan ima kopti savo raštija, po to eina labiau mokslas. Nebūtina manyti, kad mūsų tauta lygiai apsireikš lyrikos, epo ir dramos genijais. Gali ir vienu jų kuriuo nors išreikšti savo genialumą. Anglai turi dramą, lyriką, italai vyrauja tapyboje ir skulptūroje, vokiečių gentys išaugino muzikos genijus. Lietuvių tautos genijus turbūt neduos didelių dramos genijų, nes iš viso dabar nėra dramos laikai, gyvenimas dramų nebeduoda. Viskas yra sureliatyvinta, labiau ar daugiau suniveliuota. Gyvenimas nėra masyvus, labiau išsiskaidęs ir skeptiškas. Seniau, sakysim, vieno luomo atstovas įsimylėjo kito luomo atstovą. Tačiau griežti luomų santykiai vestis neleido. Kyla drama. Buvo griežtas moralės ir religijos laikymasis. Iš čia kildavo irgi begalės dramų. Šekspyro laikais vykdydavo žudynes ne mažiau kaip ir pats Šekspyras savo veikaluos. Dabar, kai ir yra žudynės, nėra tos tiesioginės atsakomybės. Be to, mūsų žmonės viską labiau išgyvena tyliai, rezignuojančiai. Tauta daugiau pasyvi, įspūdinga. Todėl įtikėtinas labiau lyrikos ir poezijos genijus.

Dabar išgyvename gana liūdnus ir karo metus. Reikia tikėtis Apvaizda ir likimu, kad mūsų tauta iš šito karo (išeis) laisva. Tada ji galės savo gyvybės upę kreipti jai norima vaga. Laisvė būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs nesuklestėjus.

Jeigu tauta bus laisva, jai reikės kam nors vadovauti. Yra reikalingi ne vien tik įstaigų ir valstybiniai vadovai, bet ir dvasiniai vadovai, kurie šiais laikais yra patys svarbiausi. Susidūrus su šituo klausimu, ir iškyla rašytojų ir poetų reikšmė. Poetas nėra vien tik eilėraščius rašąs peckelis, bet tikras savo tautų dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas. Jei seniau, vid. tautai vadovavo kunigaikščiai, kunigai, tai ateity jai turės vadovauti dvasios autoritetai, dvasios kunigaikščiai, kunigai, žmonės kunigai iš pašaukimo. Ir šitų ateities vadovų mes negalime ieškoti kur nors ten, tik ne čia, bet štai mūsų pačių tarpe, ne rytoj, o jau šiandien. Mes patys turime ruoštis būsimai ateičiai.

Jeigu praeitais amžiais mūsų rašytojai vadovavo tautai, tai jie iškyla retai, lyg atskiri stulpai, kartais dar nesąmoningai imą ant savęs tas pareigas. Pokariniai rašytojai daugelis irgi jau pasakė savo žodį, žinoma, atskirų atsitikimų gali būti, bet šiaip jie stebuklų nebeparodys. Taigi logiškai visko tauta pareikalaus iš pačių jaunųjų, ir jų rankose glūdi ankstyvesnis tautos suvienijimas ir jos gyvybingumo išvystymas arba dar nutęsimas.

Todėl patys jaunieji žmonės turi rengtis tautos vadovavimui. Jie turės auklėti tautą, kreipti jos gyvybės upę taip, kad ji parodytų savyje sukauptas galias ir kad šitos galios galėtų objektyvuotis.

Pirmiausia reikia žiūrėti, kas yra mūsų tautos pagrindas. Pirmiausia, mes esame ne pramonės, bet žemės ūkio šalis. Mes esame žemdirbių tauta. Todėl žemdirbiais, kaipo tautos pagrindu, ateity ir turės būti labiausiai rūpinamasi.Konkrečiai imant mūsų išganymas – pasiturintis ūkininkas. Juk ir nepriklausomybę atgavome jo dėka. Visi pokariniai mūsų vadai buvo pasiturinčių ūkininkų vaikai. Prieškariniai ir pokariniai rašytojai yra taip pat dauguma pasiturinčių ūkininkų vaikai. Reiškia, toks ūkininkas yra visa ko pradžia. Ir ateity turės būt taip. Jeigu norime savo gyvybę kuo aukščiausiai iškelti, turime šituo ūkininku ir rūpintis. Todėl rašytojai, būdami jautri tautos sąmonė, nuolatiniu savo žodžiu ir raštais, kūryba ir autoritetu turės kreipti tautos sąmonę ta linkme. Jie turės priminti valstybininkams, ji tiesiog turės juos mokyti, kad pirmiausia turime tvirtai pastatyti ant kojų ūkininką, sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas susidaryti tvirtą ekonominį pagrindą. Tada šitokio ūkininko vaikai galės niekieno nepriklausomi mokytis, nedirbdami pašalinių darbų. Jie neskaldys savo jėgų pašaliniams darbams, o pakreips išsimokslinimo ir saviauklos keliu. Tokie apsišvietę žmonės bus vieningi ir tinkamai subrendę. Užkart tautos sąmoningoji jėga apsivalys, liks grynesnė.

Tačiau, kad nurodytų tautai tikruosius kelius, kad eitų jos priekyje, jai vadovauti, jaunieji žmonės turi būti ateities žmonės, turi eiti bent 50 metų pirmiau, negu sugeba pati tauta. Jie turi būti praaugę visa galva tautos vidurkį. Jie turi savyje ugdyti tik ateities idėjas ir jomis bręsti. O kad taptų jie tokiais, jie turi be galo daug auklėtis ir sąmonintis. Jie jau dabar turi būti tobuliausio gentkarčių galių įkūnijimu ir viršūne. Kadangi tautos vadais bus poetai, tai jie negali pasitenkinti vien mokėjimu rimuoti ir eiliuoti, bet turi būti universaliais žmonėmis, pasisavinę visa, kas jau žmonijos sukurta, žiną galimus ateities kūrybinius kelius. Jie turi kuo puikiausiai susivokti šiandieninėj ne tik tautos, bet ir visatos situacijoje. Jie turi būti labiausiai šviesūs savo laikotarpio žmonės. Tada į poetus nebus žiūrima su pasigailėjimu, bet su pasididžiavimu ir reikiama pagarba. Tada jie taps autoritetais, tauta ims klausyti jo žodžių.

Aš žinau, jog tokiais tapti yra be galo sunku. Karo sąmonė. Be to, čia neužtenka vien auklėjimo ir švietimosi, reikia jau būti gimusiais, Dievo malonės pažymėtais. Jumyse jau turi būti sukrauta genčių galia, mumyse ji turi būti susitelkusi, belaukianti tik išsiveržti, suklestėti ir apsipavidalinti. Tačiau, kad kartais nenuslėptų ir nenukištų savo gabumų ir susitelkusių gyvybinių galių, jūs turite sąmoningai save bandyti ir reikšti. 95 pasirodys veltui save bandę, bet 5 ar trys iš šimto pasirodys tikrosios tautos gyvybės ir sąmoningumo šaltiniais. Juk kuo pasireiškia tautos jėga ir gyvybė, ar ne tomis galių susikaupimo viršūnėmis, kurios prasiveržia ir sužiba lyg ugnis visai visatai. Savo sužibėjimu jie įrodo savo tautos gyvavimo prasmingumą.

Kaip jau minėjau, savo gyvybės zenitan tautos kopia pirmiausia savo raštijomis, sužiba savo poetais ir rašytojais. Todėl poetai turi būti tautos garbė. Jie turi susirūpinti išreikšti tą tautos gyvybės ir jėgos aspektą, kuris tautai yra būdingiausias, kuris yra originalus tautai, kuo ji yra tokia, o ne kitokia. Todėl reikia ieškoti to pagrindinio jos aspekto. O jį pataikyti galite, eidami tik vienu keliu. Aš jį nurodyti galėčiau maždaug šitaip.

Bendrai poeto didumą mes galime matuoti štai kokiu kriterijumi. Jeigu poetas kalba apie tai, kuo jis yra, iš kur jis yra, tai yra jo pajėgumo liudijimas. Jeigu batsiuvys yra poetu, ir jis nieko nekalba apie tai, kaip jis kala puspadžius, jis niekada nebus didelis poetas. O jeigu jūs, būdami ūkininkų vaikai, nieko nekalbate apie tėvų laukus, kur vasaromis auga rugiai, apie pievas, esančias prie upių, apie ežerus, telkšančius kloniuose, apie pilkas kalvas, apie vasaros kaitrą, rudens liūtį ir vėją, apie žiemos užšalusias pelkes ir balutes, jeigu pagaliau jūs nieko nekalbate apie sėją, pjūtį, apie sunkiai dirbančius tėvus, jų samdinius, neminite su pasididžiavimu apie turimą turtą, gyvulius, jūs, galima iš anksto pasakyti, visai nesate poetai. Iš jūsų eilėraščių turi būti aišku, kas per sodyba, kur jūs augote, ką jus veikėte, būdami vaikais, kaip atrodo jūsų tėvai, kaimynai ir pažįstami, kas per upės teka jūsų laukais, kokie paukščiai gieda jūsų sodybos medžiuose. Net labiausiai bendrose ir metafizinėse temose turi būti jaučiamas jūsų laukų, jūsų laukinių gėlelių kvapas, kaip akompanimentas visada jūsų eilėse turi ūžauti tėviškės vėjas. Tada jau bus įrodymas, kad jus esate poetai. Šv. Pranciškus – vėjas, brolis.

Tik šitaip dainuodami, jūs būsite tautos suprasti, būsite palietę jos jautriausias stygas, galėsite veikti ir sąmoninti tautą… Kita visa yra tik prietapai, kurie gali būti įderinti visumon, bet jokiu būdu negali eiti leitmotyvu.

Ne jums statyti paminklus Afrikos palmėms ir vandenynams, egzotinių kraštų grožiui, bet jūsų poezijos esmė – iškelti jūsų tėvų sodybų grožį ir prasmę bei vietą universume.

Todėl visko jūs turite ieškoti savoj aplinkoj. Praturtinkite savo žodyną tais žodžiais, kuriuos vartoja jūsų tėvas, dirbdamas vasarą laukuos, atneškite daugiau žodžių ir padarykite juos poetiškais, nes dabar taip mažam žodžių kiekiui yra pripažįstama poetinės žymės.

Be visko to jūs turite būti dar savotiški žmonės. Subręsti ir išsiauklėti galite tik tam tikrose sąlygose. Kadangi gyvenimas kartais jų neduoda, tai jūs turite patys jas sau statyti. Nežiūrėkite, kaip gyvena kiti žmonės, mes turim patys susikurti savo gyvenimą. Jūs visados turite būti susikaupę, panėšėti į vyno taurę, kurion renkami vyno lašai. Tada jūs galėsite iš savo pilnybės nupilti tą vyną žmonėms kaip palaimos jos ištroškusiems. Jumyse turi būti nuolatinis savo menkystės jausmas ir nuolatinis troškimas tobulumo ir begalybės. Net jūsų veido bruožuose turi būti žymus, anot Šopenhauerio, tas metafizinis liūdesys, amžinas nepasitenkinimas esamu, jūsų žvilgsnis visada turi slysti per žmonių galvas tolyn, jūs niekada neturite žiūrėti, kas yra po jūsų kojų. Kartu su tuo liūdnumu jūsų jau visoj išvaizdoj turi būti žymus tam tikras pirmapradis džiaugsmas, kažin koks amžinas vaikiškumas, kuris yra lygus genialumui. Jūs stenkitės būti visados nelygios nuotaikos, ugdykite savy priešingus polius, aną šventą pyktį ir šiurkštumą pinkite su begaliniu švelnumu, entuziazmą su abuojumu. Tik iš šitokių sielos svyravimų gimsta impulsyvumas ir noras kurti. Jūs visada stenkitės nesitenkinti esama harmonija didesnės harmonijos dėlei. Jūs turite būti tam tikru būdu nuo žmonių nutolę ir savotiškai paslaptingi ir kažkuo skaistūs. Niekada jūs negalite užmiršti, kuo jūs norite būti. Amžinas nerimas. Kad būtume tokie, jūs patys arba mokslo pagalba turit vis statytis sau kliūtis, moralines ar mokslines, arba išgalvotas, lyg ir beprasmes, nes reikia atsiminti lygumų žmonės yra silpnakojai. Jūs turite nugalėti kartais laiko beprasmiškumą, būti be galo kantrūs ir darbštūs.

Reikia stengtis draugauti toks su tokiu. Rasti savo aplinką ir vandenį, kuriam galėtum kaip žuvis plaukioti. Tik šitokioj aplinkoj, tik lygindami savo galvas su kitų galva, tik įsitraukę į tą šventą, pasakyčiau, lenktyniavimą, jūs pajusite savo galią, kurią vėliau imsite kuo labiau ugdyti. Žiūrėkite, ar jūsų galioj yra vaizdo kūrimas, ar formos lengvumas, ar dainiškumas, ar nuotaikingumas, ir lavinkitės savoj galioj. Nes objektyviai imant kiekviena žmogaus galia savo nekasdieniškume yra nuostabi ir žavėtina. Objektyviai vertinant didis yra Mocarto tonų aiškumas ir šviesumas. Kaip didis yra Bethoveno rimtumas ir didingumas.

Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsisėmusi, tačiau gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku.

1941

***

Žemaitiškas charakteris mene

Amžių bėgyje klimatinės, istoriniai politinės ir kitokios sąlygos padėjo susiformuoti kiek savitesniam negu bendrai lietuviškam žemaičių charakteriui. Jis turi jį iš kitų lietuvių tarpo išskiriantį mąstymo ir pasaulio pergyvenimo atspalvį. Meno uždavinys yra kaip tik jį pagauti, išryškinti ir parodyti kitiems.

Šiandien jau ir populiarioji nuomonė naudojasi šablonišku, įprastu žemaičio charaktrizavimu: žemaitis atkaklus, užsidarėlis, užsispyręs… ir gal ne visai klysta. Tačiau tai nėra išsamus žemaičių charakterio atskleidimas, ir ne kiekvienu atveju mes taip galime pirmą pasitaikiusį žemaitį aptarti, nes ne kiekvienas žemaitis yra tipiškas ir nebūtinai nešasi su savim visiems regimas visas „žemaitiškas dorybes“. Ką mes išsyk galime pamatyti, tėra išorinė žmogaus pusė, jo kasdienis veidas. Juo šiandieninis žemaitis vargu ar kuo skiriasi nuo kitų regionų lietuvių. Jis šiandien saviškių tarpe apsitrynė, supanašėjo, išsilygino, jo išorinis būdo ir dvasios sluoksnis apneštas bendrų šiam laikui dulkių.

Tačiau pro šitą drumstą ir dulkiną kasdieninio žmogaus veidą gilesnis žvilgsnis galės prasiskverbti į gilesnįjį dvasios sluoksnį, daugiau pastovų ir mažiau pigų. Bet kaip ir kuriuo keliu to atsiekti?

Jei kasdieniame gyvenime užtenka šabloniško reiškimosi, elgimosi pagal nesudėtingą bendrą dienos kriterijų, naudojant negausius žodžius, banalią galvojimo eigą ir mažai raiškingus gestus, tai savo tikrojo veido netenka nė atskleisti.

Žinoma, ne ten reikia ieškoti bruožų žemaitiškajam charakteriui sudaryti. Tikrojo žemaitiškojo charakterio turi ieškoti žemaitis menininkas, savy paties savęs ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti savęs kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis išplauks ir žemaitiškasis jo charakteris.

Todėl einant tuo keliu atpuola išorinis ieškojimo būdas. Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemaičio, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius išorinius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas būtinai išplauks jo kūryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje kūryboje tik tuo, kuo jis yra. Pav., dėl Maironio žemaitiškumo mes galime ginčytis, kai iškyla jo gimtosios vietos klausimas, tačiau viskas pasidaro aišku, kai pasiskaitai jo kūrybą. Tiek reiškimosi priemonėse, tiek jo poetiškojo pasaulio logikoje ir struktūroje žymu Maironio žemaitiškasis charakteris. O tačiau jis nerašė nei žemaitiškai, nei apie žemaitiškumą galvojo. Žemaitiškumas jo kūryboje išplaukė savaime, be specialių pastangų.

Šitaip galvodami, žemaičiai neturėtų kartoti kai kurių klaidų, kurias padarė mūsų menininkai ir kitų sričių darbuotojai, ieškodami lietuviškojo stiliaus. Ne vieną kankino problema, koks yra lietuviškasis stilius, koks turi būti lietuviškasis menas? Jeigu esame lietuviai, tai turime ir reikštis lietuviškai. Baimė, kad neapsireikštume kitaip. Buvo surasti kai kurie lietuviški motyvai ir elementai, kuriuos panaudojęs galėjai prabilti lietuviškai. Užteko prie namų pridėti žirgelius, ir jie tapo lietuviško stiliaus, pakako ant kėdės nupiešti stilizuotas tulpes, ir kėdė pasidarė lietuviškojo stiliaus skelbėju. Nežinau, ar daug kas taip paprastai viską suprato, bet jei buvo tokių, tai jie labai klydo. Žinoma, žirgeliai ir tulpės anaiptol negadina lietuviškojo stiliaus, bet jis gali puikiai apsieiti ir be jų.

Mes negalime pirmiausiai aptarti lietuviškojo stiliaus sąvokomis, o paskui jį įsprausti kūryboje. Tai ne priedas ir ne priesaga, jis visos kūrybiškosios lietuvio asmenybės rezultatas. Jei toksai lietuviškasis stilius greitai nesirodo, tai čia nepaspartinsi reikalo skrupulais. Atsiras dideli lietuviai menininkai ir sukurs lietuviškąjį stilių, ir tada mes jį pamatysime, gal tik ateinančios kartos pamatys. O kol to nėra, palaukime, arba pasitenkinkime „lietuviškais motyvais ir elementais“.

Tą patį gali prisitaikinti sau kiekvienas žemaitis menininkas. Jo kūrybos judinamuoju pradu turi būti ne žemaitiškojo charakterio ieškojimas, bet bendras kūrėjo likimas reikštis objektyviais kūriniais. Norėdamas kuo sėkmingiau apsireikšti, menininkas brausis į savo dvasios gelmes, į savo nekasdieniškąjį „aš“ ir ten suras jėgos ir įkvėpimo, ten jis suras ir tikrąjį savo veidą, kurį jis paveldėjimo keliu perėmė iš savo senolių ir prosenolių. Jų kraujas būtinai padvelks ta šiluma, kuri bendra ir charakteringa šioms šiaurės ir vakarų giminėms. Žemaitis menininkas, beieškodamas savęs, suras savy žemaitiškąjį charakterį, o šis nuspalvins savu atspalviu jo bendrai žmogiškąjį kūryba pasireiškusį veidą.

Todėl žemaičiams menininkams nėra reikalo skrupuliauti ir stengtis kitiems kuo greičiau parodyti savo charakteringąjį veidą. Nebūtinai jie turi rašyti žemaitiškai, nebūtinai jie turi minėti žemaičio vardą, visa tai tėra antriniai dalykai. Mes jau turime nemaža žemaitiškojo charakterio kūrėjų: Poška, Stanevičia, Daukantas, Valančius, Maironis, Anglickis, Genys, Butkų Juzė ir kt. Jie gražiai atskleidė ne vieną žemaičių bruožą meniškai vertinguose kūriniuose. Po jų ateis kiti, kurie gal nerašys žemaitiškai, visiškai neprisimins apie žemaičius, o tačiau gražiai atskleis žemaitiškojo charakterio būdinguosius bruožus savoje lyrikoje, prozoje, tapyboje, muzikoje. Žemaitiškasis charakteris susidarė keliolikos amžių bėgyje, todėl jis negali išnykti per keletą dešimtmečių. Net ir tada, kai populiarioji nuomonė apie žemaitį nebeturės ką bepasakyti, jis gražiai prakalbės iš savų kūrinių apie šiaurės vakarų genties charakterio savitumą.

1944

***

Iš „Literatūrinio dienoraščio“

1940.XII.29

Mažas kalbėjimas arba visiškas nekalbėjimas gamina aukštą sielos įtampą. Tai patyriau šiandien. Kai išsiplepi, lengviau pasidaro. O jei ilgai neplepėtumei, jaustum didelį dvasinį įtempimą. Tačiau įtempimą reiktų kur nors išliet Beliktų imt plunksną, sėst ir rašyt. Jeigu aš ką parašysiu, tai bus dėka liežuvio suvaldymo. Plepėjimas žmogų daro laimingą, gal geriau pasakius: grąžina į vidutinį stovį, o šis lengviausiai panešamas.

1941.I.14

Dostojevskis – keistas menininkas. Jį galėčiau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debesų, juodų, tamsių, pilkų. Bet jie visi bėga per dangų, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšviečia jau nuo sniego besivaduojančius laukus, tirpstančius kelius, ir vėl debesys užeina, bet kartais nusigiedrija ilgesniam laikui dangus, ir saulė, lyg išsipraususi debesų vandeny, visu įmanomu ir mūsų laukiamu skaistumu pažiūri žemėn. Prityla vėjas, saulėj suspindi paskutinis sniegas, į darželius atbėga vaikai ir susėdę žarsto kvepiančias dar drėgme smilteles. Ir seka ilgas saulėtas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku, ir pilki laukai atrodo tokie puikūs ir ištroškę gyvybės, ir visur taip gyva ir džiaugsminga. Dostojevskio akys tai pro kančios debesis žiūrinčios akys, staiga jos sušvinta tokiu grožiu ir šviesa, jog išnyksta visi skausmo ūkai ir lieka deganti saulės šiluma: ir sušalęs taip puikiai toje saulėje jaučiasi.

Apie Aleksandravičių: Lietuvos kelias visada buvo graudus. Buvo kadaise toksai sapnas: kunigaikščių gadynė, jis spindi mūsų atmintyje kaip saulėlydžio auksas, bet jis tolimas ir vien tik svajonė. O paskui vis pilkos, ilgos ir graudžios dienos. Ir taip lietuvis gyveno iki šių dienų. Paskui mes lyg prisikėlėm, mūsų gabesnieji sūnūs išėjo į miestus, išėjo mokytis ir pažiūrėt Europos sukrautų mokslų ir menų šviesos. O pasirodo, Europoje jau saulės leistasi. Taip mūsų sūnūs jos atbėgo pažiūrėti vakare besileidžiančios. Ir kad ir kaip nyku ir šalta, ir beviltiška tarp tų mokslų ir menų, vis dėlto jie – bernužėliai nebegrįš į namus, nebebus jų tikrieji sūnūs, o pasiliks prie knygų apraudoti mirštančios Europos saulės. Nieko nebepadės beviltiškas ir žemę pajudinęs sesulės šauksmas: „Mesk, broleli, rašyti, imk grėblelio taisyti; užeis juodas debesėlis, sulis lankoj šienelį“. Ką padės, sesule, grįžus; nebeišbėgsim mes nuo juodo debesėlio, nebeišbėgsime, ir ne tik šienelis žus, žūsime ir mes kartu.

Kai buvau dar vaiku, atsimenu, užein, būdavo, senutė už svirno kampo ir, visa palinkusi į priekį, įtempus akis, žiūri į vakarus bėgančio vieškelio link. „Ko žiūri, senutėle? – pribėgęs klausdavau aš. – Juk vakaras, ir niekas nebeatvyks“. Tada pasijudindavo iš vietos, tarsi iš sunkaus sapno senolė ir sakydavo man: „Niekas, niekas, sūneli, bet iš papratimo žiūriu, lyg laukia kažin ko širdis, pati suprasti negaliu“. Tada aš nesupratau, ko senolė laukia, dabar lyg ir suprantu, Aleksandravičių skaitydamas suprantu, tai jis yra sesulės šaukiamas brolelis poetas, tai jis besileidžiančios saulės poetas, tai jis kartais užbėga už svirno ir ilgai ilgai žiūri į vakarų kelią, kurio smiltyse žaidžia gęstanti vakarinė saulė.

1941.II.5

Žmogus neturi gyventi be rūpesčio ir be, nors ir mažų, siekimų. Bet koks uždavinys, atsistojęs žmogui prieš akis, reikalauja jį nugalėti, reikalauja šiokio tokio jėgų įtempimo, vilties kliūtį nugalėti, baimės, nerimavimo, susikoncentravimo. Taip, kaip imtyninko raumenys nesigimnastikuojant suskystėja, tampa nebetvirti, taip žmogaus gyvenime dvasinės jėgos, bėgant lygiam gyvenimui, susiniveliuoja, išblunka, žmogus lieka bevalis, nežinąs, kas jis yra. Siela it guma, jei ji netampoma, vėliau nebeišsitempia. Ją reikia lavinti, kaip sportininkas lavina savo kūną, kuris galėtų pasiekti vis didesnius rezultatus. Lygiam gyvenime siela apmiršta, ir žmogus nebežino, ko jis vertas.