Viktorija VAIŠVILAITĖ-SKIRUTIENĖ, fotografė
Vanduo pačiomis įvairiausiomis formomis yra mano laimė, vaistas, mano įkvėpimo šaltinis. Jūros ir marios, ežerai ir upės, šaltinėliai ir geizeriai, baseinai ir vonios, ir pelkės, net balos, o dar pliaupiančios liūtys, tebūnie bent švelnus rūko lašnojimas - mane labai džiugina viskas!
Pati iš savęs juokdamasi, o ir visai rimtai tikiu, jog turiu visokių su vandeniu susijusių supergalių. Moku vandens pagalba save perkrauti, tarsi spustelėti mygtuką „restart“. Iš dušo išeinu nauja ir lengva, net nesinori prie odos glausti rankšluosčio, sausinti. Atrodo, išplovus viduje vėl radosi vietos - noriu kurti, vėl nerti į miesto šurmulį, vėl viskas džiugina, viskas smalsu.
Vieną vasarą, atsimenu, kaip išsibūrusi, po kiekvieno fotografavimo, po ilgos kūrybingos dienos gaudavau vandens telkinį pasinerti. Lankydama šeimas kasdienybių istorijoms kurti, vestuvių ar krikštynų šventėse atsidurdavau šalia jūros ar ežero. Panirus į vandenį, apimdavo euforinis jausmas, todėl, vos parsiradusi į krantą, parašydavau ką nors į soc. tinklus.
Neatsispirdavau poreikiui garsiai sušukti, kaip gera. Kitąkart parašau 4-ą ryto iš miglose paskendusio ežero šalia šeimos, kurios istoriją kursiu, namų.
Jie dar nenubudę, o aš pamažu iriuosi per rūką. Šalia turškiasi antys, žuvis pliaukšteli uodega, lelijų žiedai merkiasi dienai. Iš vandens išlipu tokia laiminga ir tokia atvira grožiui, kad visą dieną nenuilsdama mokėsiu grožėtis viskuo ir visais.
Nina PUTEIKIENĖ, Lietuvos jūrų muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja
Aš mėgstu visus tris vandens telkinius, tiksliau, penkis: upę, ežerą, jūrą, marias ir dirbtinį tvenkinį. Skirtingos patirtys ir emocijos maudantis minėtuose vandenyse.
Aš esu kilusi iš Aukštaitijos ir labiausiai man pažįstamas yra upelių vanduo. Eidavau maudytis į Virintos upelį, kurio vanduo šaltas ir labai skaidrus. Maža būdama maudydavausi žvyrinėlyje, sekliausioje upelio vietoje. Sulaukusi paauglystės - bobų maudynių vieta upelyje.
Bet vyrų maudynių vietos taip ir neišdrįsau išbandyti, nes ten didelis gylis. Gaila, kad šiandien netoli to upelio yra pastatyta privati hidroelektrinė, sekinanti jo vandenis.
Ežeruose pradėjau maudytis išvykusi studijuoti į Vilnių, nes tėviškėje ežeras buvo už kokių dviejų kilometrų, todėl iki jo neidavau.
Jūroje maudausi vos ne kiekvieną dieną tiek vasarą, tiek žiemos metu. Jūra yra nerami, ar tu guli prie jos, ar joje maudaisi. Jos galinga jėga energizuoja. O štai maudynės ežere ramina, atpalaiduoja.
Nors be galo mėgstu maudynes, bet turiu gylio baimę. Plaukiu tik ten, kur kojomis galiu pasiekti dugną. Todėl labiausiai pasitikiu gerai pažįstamais vandens telkiniais, tokiais kaip Baltijos jūra.
Visada renkuosi kairę Baltijos kranto pusę - Smiltynę, nes ten ir smėlis, ir vanduo ženkliai švaresni nei dešiniojoje. Tai mūsų vietinis SPA, į kurį pramogauti dažnai pasikviečiu ir savo drauges.
Eglė SABALIAUSKAITĖ, fotografė
Vasarą labiausiai mėgstu plaukioti ežere, nes jame nėra bangų ir tėkmės. Nuo praėjusių metų lapkričio prisijaukinau šalto vandens praktiką. Tai ne visai galima būtų pavadinti maudynėmis, nes tik įlendu į Baltijos jūrą ar į šaltą vonią, kelias minutes ten pabūnu ir išlendu. Šią praktiką naudoju streso valdymui ir geresniam savo kūno pažinimui.
Kalbant apie baimes, susijusias su vandeniu, vaikystėje turėjau tokį lengvą panirimą / skendimą, tai nuo tada turiu baimę nerti giliai. Apskritai į panėrimą po vandeniu mano kūnas reaguoja kaip į skendimo grėsmę, todėl man tai yra didžiulis iššūkis.
Simona BRAZIENĖ, teatro mokytoja ekspertė
Iš visų išvardintų trijų vandens telkinių prioritetą teikiu ežerui, nes jis atrodo saugiausiai. Žinau, kad krantas nėra gilus, nebus kažkokių duobių, galiu pasimatuoti gylį. Upė atrodo toks šalčiausias variantas ir tinkamas tik pabraidymui.
Tekantis vanduo yra visada šaltesnis. O jūroje galimi tik pabraidymai ir tūptelėjimai, nes plaukimui - tai pats nesaugiausias vandens telkinys dėl srovių ir duobių.
Ir apskritai tik labai neseniai prisijaukinau vandenį, todėl vandens telkinius labiau mėgstu stebėti, nei juose plaukti.
Ypač mane žavi jūros emocinė skalė ir gebėjimas būti atvira, neslėpti jausmų. Jūra taip ryškiai išreiškia jausmus, ypač įniršį ir pyktį.
Kai prie jos iš visų pusių plevėsuoja raudonos vėliavos, mes be žodžių suprantame, kad artintis prie jos ne valia. Mačiau jūrą visokią - žiaurią, žudančią, griaunančią, tylią, švelnią, ramią, gaivinančią.
Ir būtent už tą tikrumą ir atvirumą ją pamilau. Jūra įgalina ir leidžia man būti visokiai: tikrai, atvirai, piktai, ramiai bei autentiškai.
Domas RIMEIKA, fotografas
Pagrindinis vandens telkinys man yra Baltijos jūra. Joje mėgstu užsiimti vandens sportu - buriavimu ir surfinimu. Jeigu šiaip pailsėti, nuo vaikystės važiuoju prie jūros. Norisi pas ją kaskart sugrįžti, pabūti, pasvajoti, išsivėdinti galvą.
Man ežeras ir upė - nei penki, nei devyni. Nepatinka man tos balos, kur aiškiai žinai, kur jos prasideda ir baigiasi, nors jose maudytis ir saugiausia.
Jūra yra beribė, bekraštė, neįrėminta. Ji - vartai į pasaulį. Kai esu augęs, užaugęs ir priaugęs Klaipėdoje, tai jūra yra tapusi neatsiejama mano tapatybės dalis. Kai visi augome mamos pilve, ten mus irgi supo vanduo. Įlipęs į vandenį jaučiu didelę pilnatvę, tarsi grįžęs namo. Nors vandens baimės neturiu, bet maudydamasis jūroje visuomet vadovaujuosi sveiku protu. Motinėlė gamta gali labai lengvai pamokyti už kvailą elgesį vandenyje.
Ričardas BANYS, dainininkas
Teikiu pirmenybę ežerui, nes jo vanduo šilčiausias ir švariausias. Esu užaugęs prie Kražantės upės, tai jai skirčiau antrą vietą pagal patikimą.
O į Baltijos jūrą dažniausiai tik žiūriu, nes neturiu jokio noro bristi į tą spiritinį, geliantį vandenį. Nebent kai su vaikais būnu prie jūros ir jie eina atsigaivinti, tada įlipu ir aš.
Dėl manęs maudynių gali ir nebūti, nesu didelis jų mėgėjas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą