Kuršmarių dugne – Juodkrantės kurorto istorija

Ties Juodkrantės kapinaitėmis, nedideliame Kuršių marių pakrantės ruože, sovietmečiu tvirtinant dugną ir įrengiant prieplauką valtims buvo suverstos statybinės šiukšlės, kurios dabar prilygsta lobiui.

Visa pakrantė nusėta firminių, Juodkrantės kurorto „aukso amžiuje“ veikusių viešbučių, svečių namų porcelianinių indų šukėmis, įvairiais buteliukais, kitokiais XIX a. pab.-XX a. vid. menančiais daiktais.

Galima rasti indų duženų su kadaise garsių fabrikų įspaudo ištraukti indą su bareljefiniais įrašais, atskleidusiais prieškario vasarotojų naudotą ypatingą priemonę natūraliam įdegiui ir apsaugai nuo saulės.ais ar net medinį dantų šepetuką, kvepalų buteliukų, rašalinių, keraminių alaus kamštelių ir kt.Neseniai šių eilučių autoriui pavyk

Reliktų kilmė

Juodkrantė – pirmasis Kuršių nerijos kurortas, pradėjęs kurtis ir augti XIX a. vid.-antrojoje pusėje. Iki tol ištisus šimtmečius tai buvęs kuklus, neturtingų žvejų kaimelis.

Rytprūsiuose išpopuliarėjusios vasarvietės reklamai pasitarnavo ir visame pasaulyje išgarsėjęs vadinamasis Juodkrantės gintaro lobis, rastas gilinant marias 1862-1890 m.

Anuomet Vakarų Europa gyveno industrinės epochos ritmu: vienas po kito buvo statomi fabrikai, išrastas garo variklis, klestėjo metalurgija ir kt. Augant darbo vietų skaičiui kūrėsi vadinamoji vidurinioji darbininkų, tarnautojų klasė.

Dėl pramonės objektų gausos ir intensyvios jų eksploatacijos didmiesčiuose itin suprastėjo oro kokybė, žmones ėmė kankinti įvairios kvėpavimo takų ir kt. ligos.

Šios aplinkybė lėmė, jog radosi didžiulis poreikis sveikatintis, todėl Vokietijoje ėmė steigtis tyro oro kurortai. Juodkrantė pačiu laiku transformavosi į sanatorijos po atviru dangumi vasarvietę, tad į ją ėmė plūsti poilsiautojai ne tik iš Vokietijos, bet ir kitų šalių.

Natūralu, jog vasarotojų poreikiams tenkinti pradėti statyti viešbučiai, vilos, savo namus atostogautojams pritaikė ir žvejai.

Deja, po Antrojo pasaulinio karo, kai kraštą okupavo Sovietų Sąjunga, į buvusias prašmatnias vilas, poilsio namus atsikėlė atvykėliai iš žemyno, plačiosios Rusijos, ir jie ėmėsi pertvarkų.

„Vakarų ekspresui“ vietiniai juodkrantiškiai pasakojo, jog rekonstruojant ar tiesiog ardant, perdarant pagal savo poreikius nerijos autochtonų namus į Kuršių marias buvo suverčiami kalnai statybinio laužo. Tai – ir buvęs viešbučių, poilsio namų inventorius, rakandai.

Pavyzdžiui, tvirtinant marių pakrantę ties Gintaro įlanka į vandenį sumesta prieškariu Priekulėje išdegtų koklių, o štai priešais Juodkrantės kapinaitės – dar įdomesnė vieta. Ten apie šimto metrų ilgio ruože marių dugne guli iš pačių viešbučių, svečių namų iškuoptų daiktų likučiai.

Kai Kuršių marių vanduo – aukštas, kurortinės epochos reliktai glūdi po vandeniu, tačiau šiam smarkiai nusekus tiesiog pakrantėje bei negiliai priekrantėje galima aptikti pačių įvairiausių, įdomiausių senienų.

Vertingiausi radiniai – tie, kurie turi gamintojų firminius įrašus, antspaudus ar kitaip būna paženklinti. Iššifravus emblemas, firmų pavadinimus galima sužinoti, iš kur atkeliavo į Juodkrantę vasarotojams skirti indai ir daugelį kitų įdomybių.

Šukių kalba

Bene vertingiausi radiniai minėtoje šukių pakrantėje – tai pirmojo, ikoninio ir didžiausio Juodkrantės viešbučio „Kurischer Hof“ (liet. „Kuršių kiemas“, tik dabar šiuo pavadinimu puikuojasi visai ne tas viešbutis: tikrasis, rekonstrotas, vadinasi „Gintaras“) šukės.

Šis viešbutis buvo tikra legenda, kurortinės epochos simbolis, siela, flagmanas. Viešbutį įkūrė paminklo vertas Eduardas Stellmacheris: verslininkas, kuris ir pradėjo mažą žvejų kaimelį transformuoti į prabangų XIX-XX a. pirmosios pusės kurortą.

1865 m. jis Juodkrantėje nuspirko seną smuklę, kurią pertvarkė į poilsiautojams patogų viešbutį „Kurischer Hof“. Šis verslininkas buvo pionierius, kuris davė toną visam kurorto gyvenimui.

1879 m. jo svečių namai sudegė, bet jau 1880 m. išdygo tikras kurtotinis etalonas: trys dideli, triaukščiai, mūriniai korpusai su net 200 svečių pamaitinti galėjusiu restoranu, veranda; vasarą vykdavo šokiai pagal to meto mėgiamą polk-mazurką, kadrilį, atvykdavo koncertuoti garsūs orkestrai, dainininkai.

Mirus E. Stellmacheriui jo veiklą perėmė sūnus Louisas.

Žinia, Juodkrantės kuorortinis „aukso amžius“ baigėsi 1944 m., kai prie tuomečio Mėmelio priartėjus Raudonajai armijai prasidėjo didžioji žmonių evakuacija Kuršių nerijos pusiasaliu gilyn į Vokietiją, Sembos pusiasalį.

Gerai paieškojus galima rasti minėto viešbučio puodukų, lėkščių duženų, kuriose likę firminiai, sidabro spalvos „Kurischer Hof“ įrašai ar jų fragmentai.

Aptikti juos būtent su ženklinimais nėra taip jau ir paprasta, nes pakrantėje boluoja daugybė dramblio kaulo spalvos, porcelianinių indų šukių be jokių įrašų. Bet jei pasiseka, namie galima pasinerti į istorines keliones ir pabandyti išsiaiškinti indų kilmę.

Šių eilučių autoriui yra pavykę rasti duženų su ženklinimais „C.T.“ bei ereliu, „Weiden (Bayern) Porzellanfabrik“, „Frankfurt“, „Frankfurt 40 ..OOR PAETSCH“, „Silesia“ ir kt.

Pavyzdžiui, šukė iš „THEODOR PAETSCH FRANKFURT A/O“ fabriko. Pirmąjį keramikos fabriką Frankfurte prie Oderio dar 1840 m. įkūrė Wilhelmas Eduardas Paetschas.

Nuo 1863 m. fabriko valdymą perėmė Georgas Theodoras Paetschas, nuo 1890 m. – jo sūnus Theodoras, o nuo 1930 m. iki 1945 m. jau kitas sūnus Theodoras Paetschas jaunesnysis. Fabrikas veikė iki pat 1955 m.

Lėkštės fragmentas su ereliu ir trumpiniu „C.T.“ – tikro, plonasienio porceliano. Carlo Roberto Tielscho (1815-1882 m.) porceliano fabrikas, įkurtas dar 1845 m. Jis veikia iki šiol Lenkijoje (pervadintas į Fabryka Porceliany Wałbrzych S.A.).

Minėto fabriko logotipas nuolat nežymiai kito, kaip ir antspaudo spalvos (dažniausia – mėlyna): pavyzdžiui, žalias erelis su „C.T“ raidėmis naudotas 1875-1900 m.

Dar viena rasta jau storasienė šukėlė su ereliu apskritime – 1832 m. Johanno Friedricho Ferdinando Schumanno 1832 m. įkurtos porcelianinių indų manufaktūros liudytoja. 1835 m. pervadino sūnaus Friedricho Adolpho Schumanno garbei. Užrašyta „F.A. Schumann Berlin Moabit“. Pavyko aptikti analogišką antspaudą, datuojamą 1864-1880 m.

Galima rasti ne tik baltų šukių, bet ir nuostabiai dekoruotų su įvairių spalvų glazūra, nupieštais malūnu kaimo fone, nendrėse pasislėpusiu didžiuoju baubliu, gėlių, augaliniais motyvais, laivo vėliava, porcelianinio puoduko apačią su makabriškai likusiomis, nupieštomis žmonių kojomis ir kt.

Stebuklingas aliejus

Be stalo indų duženų vandenyje galima aptikti ir kitokių kurortinio gyvenimo skeveldrų: tarpukario laikų alaus kamštukų, butelių, rašalinę su dugne esančiomis raidėmis „SFA“ („Stiklo Fabrikas Aleksotas“), medinį dantų šepetuką, odinių batų (sutvirtintų medinėmis vinutėmis) fragmentų, kvepalų buteliukų.

Neseniai šių eilučių autorius iš marių dugno ištraukė neišvaizdų, bet itin įdomų bei kai kurias ikikarinio kurortinio gyvenimo paslaptis atvėrusį buteliuką. Jo dugne – bareljefiniai įrašai „TIROLER-ADLER NUSS HAUTÖL“.

Pasirodo, tai indas nuo graikinių riešutų kūno aliejaus, kuriuo išsitepdavo poilsiautojai degindamiesi saulėje. Rašoma, jog šis neriebus, greitai įsigeriantis aliejus apsaugo odą nuo UV spindulių ir suteikia deginantis odai gražų, rudą įdegį.

Ištakos siekia vaistininko Otto Klemento laikus, kuomet jis 1882 m. Tirolyje įkūrė savo parfumerijos firmą, atidarė fabriką.

Tada ši teritorija buvusi Habsburgo dinastijos monarchų valdoma atskira Tirolio grafystė, o jos herbas – erelis (vok. Adler). Nuo 1919 m. geafystė nustojo egzistavusi, ir dabar Tirolis yra provincija.

Savo firmą „Tiroler Nussöl“ pervadinęs vaistininkas ėmė pramoniniu būdu gaminti ir platinti paties išrastą ypatingąjį aliejų nuo saulės, kurio sudėtis iki šiol yra didžiausia paslaptis.

Pats natūralaus įdegio aliejaus mišinio receptas buvo patentuotas 1927 m., ir Tiroler Nussöl“ tapo pirmuoju nuo saulės apsaugančiu, parduodamu aliejumi Austrijoje bei Vokietijoje.

Be kita ko, tos pačios sudėties kūno aliejus gaminamas bei platinamas iki šiol: tai daro firma „Tiroler Nussöl Sonnenkosmetik GmbH“, įsikūrusi Austrijos Alpėse, viduramžių miestelyje Kitzbühel (būstinė – Vienoje).