Pensininkė Aniceta, susitikusi draugę Staselę, ėmė guostis su ašaromis akyse, kad, atstovėjusi didžiulę eilę, už gyvo raugo duonos kepaliuką ir batoną turguje sumokėjusi kone 10 eurų, už kuriuos dar ketino pirktis pieno ir sviesto. Visus tos dienos pinigus išleido.
- Pati kalta. Tai ko tu nepasižiūrėjai į kainą, puolei aklai pirkti? - paklausė Staselė.
- Tai kad niekur nebuvo tos kainos parašyta. Šitokia eilė stovėjo, maniau, žmonės žino, kas yra gerai, - aiškino Aniceta.
- Tai ar bent skani ta duona buvo? Kuo ji skyrėsi nuo parduotuvinės?
- Duona kaip duona. Pluta kieta, sunku man sukramtyti. Ne tokia lygi kaip parduotuvėje, su skylėmis.
- Esu girdėjusi, kad gyvo raugo duona yra labai sveika. Matai, dabar ji ir Lietuvoje madinga. Nenusimink, Aniceta, esi madinga močiutė. Tu juk žinai, kad už madą reikia mokėti. Bet kitą kartą nepasitikėk žmonių eile, pasiteirauk kainos.
* Humoristinio žanro rubrikos „Bulvaras" nerekomenduojama skaityti neturintiems fantazijos ir humoro jausmo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą