Dainininkas Maksimas Pokrovskis: Negalima pateisinti nei karo, nei jokio smurto

Tarp pastarųjų ir gana žinomos Europos muzikos mylėtojams rusų grupės „Nogu Svelo" lyderis Maksimas Pokrovskis. Atlikėjas ne tik pasmerkė savo šalies agresiją prieš kaimyninę valstybę, bet ir pradėjo plačią, viešą antikarinę kampaniją.

Grupė „Nogu Svelo" Maskvoje susikūrė dar tolimais 1990 metais. Nors nuo tai laiko jos sudėtis keitėsi, nekintami liko du dalykai - grupės lyderis Maksimas Pokrovskis ir vienam muzikiniam stiliui nepriskiriamas atlikimas.

Prasidėjus karui Ukrainoje, šiuo metu Amerikoje, Niujorke, gyvenantis M.Pokrovskis, skirtingai nuo nemažos dalies rusų, užėmė atvirai antikremlišką ir antikarinę poziciją.

Savo nepritarimą Maskvos vykdomai politikai jis išreiškė dainose „Mums nereikia karo" (klipui panaudota Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo kalba), „Rusija, traukis", „Karta Z" ir kt. Kurdamas pastarosios dainos vaizdo klipą, muzikantas į jį sudėjo pasipylusius neigiamus buvusių gerbėjų pasisakymus, kuriems užkliuvo tai, kad jis pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Netruko muzikantas sulaukti ir įvairių, muzikos viešinimui skirtų, platformų reakcijos - dalyje jų naujausi grupės kūriniai yra nebepasiekiami.

Kalbėdamas apie karą, atlikėjas neslėpė, jog jam pasirinkti kurią pusę šiame konflikte nebuvo sunku. Tai nulėmė trys priežastys - jo asmeniniai įsitikinimai, aplinkos žmonės ir jo „pasitraukimas" į kitokią mentalinę zoną, kurioje laisvė yra labai svarbu.

Nepaisant to, atlikėjas pripažino, kad nemaža dalis atsakomybės už pradėtą kruviną konfliktą Ukrainoje tenka „progresyviam, išsilavinusiam visuomenės sluoksniui" (muzikantas jam priskiria ir save), kuris savo nutylėjimu nuolankiai leido Rusijoje įsigalėti „pilkai masei" ir diktatūrai.

Kalbėdamas apie ateitį, M.Pokrovsis teigė neabejojantis, kad Rusija pasikeis, o tuomet visiems tiems, kurie šiuo metu pritaria agresijai ir saliutuoja raidei „Z", bus gėda ir jiems su tuo reikės gyventi.

Tuo pat metu atlikėjas pabrėžė, kad jo ir bendraminčių funkcija yra suvienyti tuos, kurie pritaria jų pozicijai. Dar didesnis pasiekimas, pasak muzikanto, būtų, jeigu jiems pavyktų pakeisti pritariančiųjų karui savo tėvynainių pasaulėžiūrą.

Juolab kad Ukrainos - nepriklausomos valstybės - teritorija vis dar yra bombarduojama, žudomi jos žmonės ir atrandamos naujos masinės kapavietės.

Muzikanto nuomone, kai Rusijos gyventojai nustos apsimetinėti, kad šalimais nieko nevyksta, kai suvoks, kad čia pat žūsta žmonės, kai ims aktyviau priešintis savo šalies vykdomai politikai, tai bus pirmas žingsnis į karo pabaigą.

Karas turi baigtis

Šiandien kritikos Kremliaus vykdomai politikai negailintis muzikantas atsako į „Respublikos" klausimus, kurie, žinoma, sukasi apie karą.

- Į agresiją ir smurtą visuomet žiūrėjau vienodai ir prieštaringai,- sako M.Pokrovskis. - Man tai nėra priimtina, nepaisant, kokia forma ar kokiu pretekstu tai pasireikštų.

Turiu savo teoriją, pagal kurią individas yra ne mažiau svarbi ir didi esybė, negu visa Visata. O fizinės ir dvasinės kančios dydis visai nepriklauso nuo to, kenčia vienas žmogus ar visa žmonija.

Tiksliau, sąvoka „teorija" yra per daug skambi. Tai labiau klausimas, negu atsakymas. Ar, gelbstint milijonus, galima paaukoti vieną gyvybę? Ar verta paaukoti dešimt tam, kad išgelbėtum šimtą?

O jeigu tie dešimt - jauni, gražūs ir talentingi, o anie šimtas - užkietėję niekšai, alkoholikai, narkomanai ir nusikaltėliai? Kaip mirtų pirmieji dešimt ir kaip kankinsis antrieji?

O gal tas šimtas turi jaunus, talentingus, mylinčius vaikus, o pirmasis dešimtukas yra vieniši? O jeigu iš tų dešimties aštuonis greitai nužudytų, bet du paliktų gyvus kankinti?

Ar tokios aukos būtų pateisinamos? Aš nepripažįstu jokio smurto ir visiškai nesuprantu tų, kurie gali, tiksliau, kas prisiima sau naštą disponuoti kitų žmonių gyvybėmis, sveikata, likimu. Niekada negalėčiau tapti karius į mirtį siunčiančiu karininku.

- Kodėl pasaulyje tiek daug smurto ir ar galima kažką pakeisti?

- Jeigu žinočiau atsakymą į šį klausimą, bandyčiau užimti aukštus postus. Tarkim, tapčiau JAV prezidentu, Izraelio ministru pirmininku ir taip toliau. Tačiau tai nereiškia, kad išvis negalima nieko pakeisti. Kiekvienas turi būti savo vietoje ir daryti tai, kas yra jo jėgoms.

Svarbiausia - nenuleisti rankų ir veikti. Dabartinėje ekstraordinarioje situacijoje kiekvienas turėtų pamėginti rasti savo vietą. Ir kas vakarą prieš miegą paklausti savęs - „Ar ne tuščiai aš nugyvenau šią dieną"?

- Kritikavote Minską, kritikuojate Maskvą. Jūsų dar nepaskelbė užsienio agentu? Galėsite grįžti į gimtinę?

- Baltarusijos, jeigu kalbame apie baltarusių tautą, aš nekritikavau. Pirma todėl, kad nesu jos dalis, tad neturiu teisės kritikuoti. Antra, baltarusių tauta, nors ir nepasiekė galutinio tikslo, visgi atliko žygdarbį.

O rusų tauta, švelniai tariant, jokio žygdarbio neatliko. Bandė reikštis atskiri asmenys, tačiau ne visa tauta. Ir žmones nuo žygdarbio atlikimo „sulaikė" vadinamoji progresyvioji jos dalis.

Ši visuomenės dalis, kalbant tiek apie politiką, tiek apie kultūrą, visuomet sugebėdavo išsibėgioti kas sau.

Užsienio šalies agentu, kiek žinau, manęs nepaskelbė. Be to, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus iš manęs negalima atimti pilietybės. Rusijos pilietybę aš ne gavau, o įgijau gimdamas.

Tiksliau, gimiau dar Sovietų Sąjungoje, tačiau šiuo atveju, manau, tai nėra svarbu. Jeigu iš manęs pilietybė bus atimta pažeidžiant galiojančius įstatymus, pateiksiu ieškinį į Tarptautinį Žmogaus Teisių Teismą.

Pasirūpinsime tuo, kaip mėgo sakyti Karlsonas, kuris gyvena ant stogo.

O jeigu mane paskelbs užsienio šalies agentu, ką jau padarysi. Nesugalvoju, kaip tai galėtų pakeisti mano gyvenimą. Prieš kelerius metus man nebuvo suteiktas Nusipelniusio artisto vardas.

Iš pradžių buvo vis vien. Vėliau pagalvojau - ačiū Dievui. Tad jeigu mane pripažins agentu, šiandien stadiją „vis vien" tiesiog praleisime.

Kalbant apie grįžimą į Rusiją neslėpsiu, kad norisi ten koncertuoti. Kita vertus, mes, skirtingai nuo dalies kolegų, kai kurių pažiūrų atstovų savo koncertuose matyti nenorime.

Mums neužtenka to, kad mūsų auditoriją vienytų tik meilė muzikai. Mes norime, kad koncertuose nesilankytų tie, kuriems simbolis „Z" asocijuojasi su patriotizmu.

Nes tai - neapykantos simbolis. Dabar ne tas metas, kad mus vienytų meilė žiedams ir bitutėms. Tiksliau, atmosfera šalyje šiuo metu tokia, kad man net nesinori ten kišti nosies.

- Dabar esate užsienyje, bet tikriausiai negalėtumėte kritikuoti valdžios būdamas Rusijoje?

- Iki karo labai dažnai grįždavau į Rusiją. Aišku, rečiau negu iki pandemijos, bet vis tiek dažnai. Visą šį laiką, tiksliau, nuo 2019-ųjų vasaros, nuolat kritikuojame valdžią.

Vertinant situaciją objektyviai, iki karo valdžią labiau erzino ne tai, kad ją kritikuoja, o kad palaikoma opozicija. Kalbėti apie valdžios mentalinę būklę prasidėjus karui nesu pasirengęs.

Net nežinau, ką pasakyti. Visgi, manau, kad jeigu būčiau likęs Rusijoje, išsakyti viso to, ką sakau dabar, aš negalėčiau.

- Maskvoje liko dalis grupės narių. Ar jie dar nesulaukė sankcijų dėl jūsų pasisakymų?

- Tikiuosi, kad likusiųjų Maskvoje niekas nelies. Visi vaikinai turi ir kitus darbus. Be to, valdžiai tikrai nėra prasmės kabinėtis prie, grubiai tariant, samdomų darbuotojų.

Pabrėžiu, kad tikrai nežiūriu į mūsų puikų kolektyvą taip, kaip ką tik formaliai jį apibūdinau. Bet tai jau mūsų vidiniai reikalai. Mano artimųjų taip pat niekas bent kol kas nejudina.

- Kuo dabar užsiimate, kai nekoncertuojate?

- Nekoncertuojame Rusijoje, bet tai nereiškia, kad išvis nutraukėme koncertinę veiklą. Taip, gyvenimas tapo sudėtingesnis, tačiau mes neužsidarome, netgi plečiamės.

Galva sukasi nuo to, kiek esame sukūrę. Dabar intensyviai ruošiamės naujos dainos „Ukraina" vaizdo klipo filmavimui. Aktyviai dalyvaujame labdaringuose, internetu transliuojamuose, projektuose.

Netrukus koncertuosime Kipre. Rudenį laukia solo pasirodymas Niujorke. Labai tikiuosi, kad šis sąrašas tik ilgės.

Viską įvertinus, esame užsiėmę labiau negu bet kada per pastaruosius dešimt metų. Niekada dar nesijaučiau toks reikalingas ir esantis savo vietoje. Mes dabar labai stiprūs.

- Kaip manote, ko reikia, kad karas pagaliau pasibaigtų, o kiti nebeprasidėtų?

- Tam, kad šis karas baigtųsi ir būtų užkirstas kelias kitiems, būtina, kad Rusijos inteligentija nustotų krušti smegenis tiek sau, tiek savo tautai.

Tiesa, mano sutuoktinė Tatjana su šia mintimi nesutinka ir teigia, kad tam jau per vėlu. Tada aš nebežinau... Žinau tik, kad čia ir dabar aš esu savo vietoje.

O už visą likusią šios iš proto išsikrausčiusios planetos žmoniją šiuo metu tenka atsakyti ukrainiečiams, todėl mūsų naujausia daina bus skirta būtent jiems.