Egidijus Dragūnas prakalbo apie santykius su Eleonora Sebrova: „Nežinau, kas turėtų įvykti, kad su ja kalbėčiausi“

Dainininkas, scenoje nevengiantis ir itin aštrių žodžių?

Mylintis, rūpestingas ir reiklus tėvas, dabar jau paaugliui sūnui pats keitęs sauskelnes ir raminęs jį naktimis dygstant pirmiesiems dantims? Selas – daugialypis kaip ir jo gyvenimas: kartais ramus kaip stovintis kūdros vanduo, kartais – šiaušiantis bangų keteras.

Lietuvoje Selą žino visi.

Paaugliai ir į penktąją dešimtį įkopę jo bendraamžiai, traukiantys hitais tapusias dainas. Net kaimo močiutės, kurios gal ir neatpažintų jo minkšto balso, bet tikrai girdėjo apie dar vieną eilinį dainininko skandalą.

Selas koncertavo turtingiausio Lietuvos žmogaus Nerijaus Numos ir Kaetanos Leontjevos vestuvėse, jo bičiuliai – žinomiausi šalies verslininkai, sportininkai, pramogų pasaulio atstovai.

Pamėtyti į krepšį aikštėje prie E.Dragūno namo Pavilnių regioniniame parke Vilniaus pakraštyje atvyksta šalies krepšinio žvaigždės.

Dėl to namo – neva nelegaliai pastatyto – E.Dragūnas dabar aiškinasi teismuose ir daro viską, kad jį išsaugotų.

Selui tai skaudi tema, o aš dar nuo pirmųjų žingsnių žurnalistikoje prieš ketvirtį amžiaus žinojau, kad norint paliesti pašnekovo skaudulius būtina daryti tai švelniai. Kitaip pokalbis gali baigtis net neprasidėjęs.

Tačiau šėtonas tą dieną timptelėjo už liežuvio, tad kirtau tiesiai į kaktą: „Gražūs šviestuvai, bet namą, girdėjau, nugriaus!“

Egidijus Dragūnas ne sykį buvo susižadėjęs, nors nė vienos savo gyvenimo moters dar nenuvedė prie altoriaus. Tačiau atlikėjas tvirtina pats nė karto neiš- davęs savo antrosios pusės.

Tas Selas, kurį, kaip daugelis mūsų, pažįstu iš rėksmingų antraščių apie eilinį dainininko išsišokimą, turėjo griausmingai išstumti mane pro duris. Bet Egidijus tik pritilo, įkvėpė ir pradėjo pasakoti savo istoriją – nesiimu spręsti, ar E.Dragūnas teisus, nes žinau tikrai ne viską.

Selo namas panašus į ne vieną šalia stovintį namą. Tokių Pavilnių regioniniame parke yra ir daugiau. Oranžinis „Lamborghini Huracan Spyder“ – pilkos jaunystės kompleksas, kaip juokiasi atlikėjas, – stovi garaže su dar dviem kolekciniais automobiliais. Kasdienai E.Dragūnas renkasi ne tokį pastebimą.

Namo viduje jokios akį rėžiančios prabangos ir ideali tvarka. O pats dainininkas laksto tik su kojinėmis – net parūkyti – į iššveistą garažą.

„Atsiprašau, jei kambaryje pajusite nekokį kvapą. Dabar mes nuolat geriame salierų sultis, tad gali jaustis“, – pribloškia Selas, kuris su kelių policija ne kartą aiškinosi dėl to, kad vairavo išgėręs kai ko su laipsniais.

– Egidijau, kaip ir kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?

– Dabar – jau gerai. Turėjau gana sunkų laikotarpį dėl teismų, kuriuose praleidau daug laiko, buvo uždarytas mano fondas, kuris dabar vėl veikia, turėjau įrodinėti, kad nesu nusikaltėlis. Mano energiją siurbė kvailiai ir per tą laiką nepadariau daug gerų darbų, kuriuos ketinau padaryti.

Dažnai girdžiu, kad taip pas mus yra, kad juk lietuviai taip daro. Bet mes visi esame lietuviai, tad mes ir esame tie kvailiai. Todėl kaskart, norėdamas kam nors pakenkti, susimąstyk, ar tau pačiam taip būtų gerai. Ar ne tu esi kvailystės pradininkas? Nes tu pats ir kuri Lietuvą.

– Dėl ko su teisėsauga kilo problemų?

„Mano antroji pusė tada pareiškė: „Tiek laiko buvau tavo šešėlyje, dabar aš noriu daryti karjerą, tad tu traukis į šešėlį.“ Apie tai net nebuvome kalbėję. Tiesiog sėdėjome, o ji: „Tu su manimi?“ Na, taip, su tavimi. „Tai traukis iš scenos.“ Taip ir padariau“, – taip savo pasitraukimo nuo scenos istoriją papasakojo Egidijus.

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė akciją „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“, per kurią buvo kovojama ir prieš juodąją pramogų verslo buhalteriją. Man buvo iškelta byla, ji truko kelerius metus.

Prokurorai pažiūrėjo protingai, ir teisme man skirta bauda. Toje byloje buvo tiek visko privelta, kad man net sunku viską paaiškinti. Aš elgiausi pagal situaciją. Esu nukentėjęs dėl banko „Snoras“ griūties, todėl pinigus stengiausi laikyti grynaisiais seife, o ne banke. Juolab kad dabar negali jų nemokamai išsigryninti.

Tiesa, buvo momentas, kai buvo galima nemokamai išsigryninti prieš tai kuriam laikui padėjus terminuotąjį indėlį. Už gautus procentus, pasirodo, reikėjo mokėti mokesčius, o aš apie tai nepagalvojau.

Suklydau ir dėl to, kad iš fondo pinigų nusipirkau diržą koncertui.

Nesu verslininkas, tad kai kur gal aplaidžiau tvarkiau buhalteriją, bet niekada nieko nepavogiau. Juolab – pats iš savęs.

Neprašiau aukoti mano fondui, išskyrus gal tik kartą, kai skelbėme telefoninę akciją, bet tada surinkome vos 140 eurų. Egidijaus Dragūno fondas buvo pildomas tik mano darbu: aš parduodu bilietus į koncertus, gaunu pinigų ir jų skiriu fondui.

Kol mane tampė po teismus, galėjau padaryti dar ką nors gera. Mums visiems labai trūksta empatijos, užuojautos, žmoniškumo.

Mane vis dar stebina biurokratų Lietuvoje požiūris. Kartą, pavyzdžiui, nutarėme padovanoti vienai ligoninei tam tikrą aparatą už 100 tūkstančių eurų. Tą vakarą paskambino draugas, papasakojau jam apie savo planus, bičiulis sako pasidomėsiantis dėl nuolaidų, nes tokiais aparatais prekiauja dabar jau amžinatilsį Sauliaus Karoso bendrovė Šveicarijoje.

Po kelių valandų draugas vėl skambina ir džiaugiasi, kad už tą sumą galėsiu nupirkti du tokius aparatus. Pranešiau apie tai ligoninei, o man į akis sako: „Mums nereikia dviejų, mums reikia, kad jūs pirktumėte konkrečioje bendrovėje.“

Šiuo metu esu labai nusivylęs mūsų požiūriu į viską. Visuomenė susiskaldžiusi visur – kalbėdama apie skiepus ar seksualinį kitų žmonių gyvenimą. Mano mama sako: „Visi žmonės nori ramiai gyventi, šypsotis, dirbti, linksmintis, mylėti.“ Bet mes vis ko nors nepasidalijame.

Anksčiau televizija rodydavo tik kuo nors nusipelniusius žmones – protingus, išsilavinusius, ko nors pasiekusius. Dabar laisvės saviraiškai gavo visi, o ta saviraiška kartais kvaila, kartais žmogus net nesupranta, apie ką kalba, ir įneša dar daugiau sumaišties į bendrą chaosą.

– Turite minias gerbėjų, nuolat surenkate pilnas arenas, tad turite ir pakankamai įtakos ką nors keisti.

– Atlieku gerą ir švarią misiją – kuriu muziką, kurios klausosi žmonėms. Ir ta muzika jiems padeda. Vienas pagal ją šoka linksmindamasis, kitas gal jaučiasi sugniuždytas ir mano dainos jam pakelia nuotaiką. Tikiu, kad mano darbas yra labai svarbus.

Nenoriu būti politikas, nors domiuosi tuo, kas vyksta politikoje, ir daug ko nesuprantu. Pirmiausia to, kodėl tiek daug politikų, kurie neturi jokio supratimo, ką daro toje politikoje?

Juk nesikreiptumėte į mane, kad įstatyčiau silikonines krūtis ar atlikčiau širdies operaciją, niekas man neleistų pilotuoti lėktuvo. Laikausi principo, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai išmano.

– Lietuvoje pagarsėjote ne tik muzika, bet ir nesibaigiančiais skandalais, tačiau yra ir kitas Selas, apie kurį galbūt mažiau žinoma: daug dėmesio skiriate labdarai. Kaip pradėjote šią veiklą?

– Mano sūnui Deividui dabar keturiolika. Kai buvo dešimties mėnesių, gyvendamas su motina jis iškrito iš trečio aukšto. Po šio įvykio prisiteisiau sūnaus globą.

Kai užsidirbau pirmuosius 100 tūkstančių litų, pirmiausia padėkojau likimui, kad vaikas liko gyvas, ir tiems žmonėms, kurie padėjo, kad sūnus neliktų suluošintas, kad nereikėtų visą gyvenimą stumdyti jo vežimėlio.

Tuo metu mano antroji pusė buvo Eleonora Sebrova, kuri irgi labai prisidėjo prie to, kad pradėčiau labdaringą veiklą, tad už pirmuosius uždirbtus didesnius pinigus Vilniaus Santaros klinikų Neonatalogijos (Naujagimių) centrui nupirkau aparatūros. Atidaviau viską, nepasilikau nė cento. Paskui jau užsidirbau daugiau, tad daugiau galėjau skirti ir labdarai.

Ligoninėje su sūnumi praleidau nemažai laiko, tad mačiau sergančius vaikus ir jų tėvus. Vieni vaikai į ligoninę pakliuvo, nes nusiplikė užsivertę puodą su karštu viralu, kiti tokie maži jau sirgo vėžiu. Nuplikę, prigirdyti vaistų.

Visi matė tuos kenčiančius vaikus, bet mažai kas atkreipdavo dėmesį į jų tėvus, kurie mėnesių mėnesiais budėdavo prie sergančių vaikų lovų. Buvau taip paveiktas sūnaus nelaimės, kad ir vėliau atvažiuodavau savaitgaliais į centrą, nupirkdavau tėvams bilietų į teatrą ar koncertą, o pats sėdėdavau prie jų vaikų.

Po kiek laiko gaudavau laiškų, kad vaikas mirė, mes išsiskyrėme, aš išvažiavau iš Lietuvos, nes nebenoriu čia būti. Tie tėvai turėjo išties didelių psichologinių problemų.

– Teisę auginti Deividą gavote teismo sprendimu, bet prieš tai teisme dar aiškinotės dėl tėvystės nustatymo ir dėl to jūsų ryžtas tapti visateisiu sūnaus globėju daugeliui pasirodė netikėtas.

– Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes, be manęs, dar yra sūnus, kuris jau paauglys ir viską supranta. Pasakysiu tik tiek, kad norėjau viską padaryti teisingai.

Dabar irgi vyksta teismo procesas dėl kito vaiko tėvystės nustatymo. Tai – uždaras procesas, ir tuo viskas pasakyta. Žmonės kartais mato tik finansinę pusę ir nesupranta, kad po žodžiu „uždaras“ dar yra vaikai, kuriuos būtina apsaugoti.

Stengiuosi, kad viskas būtų padaryta tinkamai ir nebūtų naudojamasi mano populiarumu. Yra ribos, kurių nevalia peržengti.

O kalbant apie Deividą, nekovojau dėl jo globos. Supratau, kad taip reikia. Pradžioje buvau įspraustas kone į kampą, laikomas išgama, kad neva atsisakau vaiko, nors niekada taip nebuvo. Po to jau man sakė: „Šaunuolis! Nemanėme, kad taip pasielgsi.“ Bet jei mane tokiu laikė, juk neisiu ir nešauksiu: žinokite, esu kitoks!

Ir dabar visiems sakau: vaikas, jei tik tai įmanoma, pirmiausia turi gyventi su motina, nes ji yra artimesnė. Negaliu pasakyti, kad Deividas blogai gyvena, bet būtų geriau, jei tokių situacijų nebūtų.

– Ar sūnus bendrauja su motina?

– Ne.

– Sūnaus globą prisiteisėte, kai Deividui buvo vos 10 mėnesių. Reikėjo ir sauskelnes keisti, ir maitinti, ir pasakas prieš miegą skaityti. Kaip sekėsi susidoroti su tėvystės sunkumais?

– Visko buvo. Kai pradėjau auginti sūnų, per mėnesį numečiau 14 kilogramų svorio. Pabandykite pakelti tokį svarmenį ir suprasite, ką tai reiškia. Tada net paskelbiau akciją, kad vienišos motinos mano koncertuose gali lankytis nemokamai, nes supratau, ką joms tenka patirti. Ypač toms, kurios neturi žmonių, į kuriuos galėtų atsiremti.

– Koks tėvas esate?

– Geras.

– O koks jūsų Deividas?

– Supratingas, neirzlus, kultūringas, stropus, linksmas. Su juo viskas gerai.

Mano sūnus man yra draugas, brolis, bet nepamirštame, kad esu jo tėvas. Jei mokytojai sako, kad Deividas toks ar anoks, aš visada jį ginu, palaikau, jam patariu. Mokytojams sakau: „Aš buvau lygiai toks pat – šiek tiek maištininkas.“ Juk ant kriaušių obuoliai neauga.

Su sūnumi nesibarame, nejaučiu, kad jam prasidėjo paauglystė. Žinoma, visko pasitaiko, bet mes kalbamės. Pavyzdžiui, kalbėjomės ir kai Deividas išsiskuto antakį. Nebariau jo, tik papasakojau, kad ir aš buvau tai padaręs, o paskui toje vietoje plaukai pradėjo dar labiau augti. Sakau: jei sumąstysi nusiskusti plikai, pagalvok ir apie tai, kad kasdien turėsi tai daryti.

Pats kadaise buvau vaikas, tad puikiai žinau, ko jie gėdijasi, ko trokšta.

– Ką mėgstate dviese veikti?

– Kalbėtis, keliauti. Po Naujųjų skrisime į Dubajų, kur sūnus mokysis keturis mėnesius. Tarėmės, kaip būtų geriau, – Deividui likti čia ar skristi su manimi. Šių metų pradžioje sūnus pirmą kartą žiemą liko Vilniuje su seneliais ir pirmą kartą pamatė tikrą žiemą, su seneliu žvejojo. Bet abu pastebėjome, kad mokslai pašlijo, tad šįsyk drauge nusprendėme, jog bus geriau, jei Deividas skris su manimi.

Juolab kad jis mokosi tarptautinėje prancūzų mokykloje, turinčioje pasaulinį tinklą, tad kuriam laikui persikelti nėra sudėtinga. Prieš tai, pavyzdžiui, Deividas mokėsi Tailande. Mokykla buvo išties egzotiška – įrengta džiunglėse, o kieme lakstė vištos. Ten mokėsi nemažai vaikų iš Kanados, Prancūzijos.

Sūnui mokytis nelabai galiu padėti, nes pamokos vyksta prancūzų kalba, kurios nemoku. Skambino mokytojai, kad Deividui stinga to ar ano, bet pasakiau, kad aš jo neišmokysiu, tik jūs patys galite tai padaryti.

Žaviuosi savo vaiko darbštumu. Į mokyklą jis išeina 7 valandą ryto ir grįžta tik vakare. Kartais man jo gaila, bet Deividas jau kalba penkiomis kalbomis. Lietuvių, anglų ir prancūzų – laisvai, dar moka ispanų, savarankiškai išmoko rusų.

Žiūriu į jį ir stebiuosi. Jis – tik devintokas, o moka jau daugiau nei aš baigdamas mokyklą.

Su Deividu kasdien plaukiojame. Kartais jis pritingi, bet aiškinu, kad būtina plaukti, jei nori išaugti tvirtas vyras, juolab kad po nelaimės reikia stiprinti raumenis.

Kaip ir visi tėvai, kovoju dėl kompiuterio. Kai kurie mano draugai yra itin griežti: kompiuterį vaikui duoda tik valandai per parą. Kiti iš viso neduoda. Stengiuosi nepulti į kraštutinumus. Aš leidžiu sūnui žaisti kompiuteriu, net nupirkau geriausią įmanomą, nes ir pats vaikystėje mėgau kompiuterinius žaidimus. Puikiai žinau, kad tai kada nors praeis.

Apskritai suprantu, kad auga kita karta jaunų žmonių. Neseniai žiūrėjau laidą apie tai, kaip Rusijos kompiuterinių žaidimų komanda – 16–17 metų paaugliai – penkiese laimėjo 28 milijonus dolerių. Pasaulis keičiasi ir būtina sudaryti sąlygas vaikams rasti save. Jie dabar kitokie, nei buvome mes. Tad neverčiu Deivido žiūrėti senų animacinių filmų, kuriuos žiūrėjome mes.

Bet sūnus namuose turi ir pareigų. Pavyzdžiui, jam priskirtas vienas kiemo kampas, kurį jis turi prižiūrėti. Aplink tą eglę viskas turi būti sutvarkyta, negali mėtytis jokių kankorėžių.

– Buvote panašaus amžiaus kaip Devidas dabar, kai su bendraminčiais įkūrėte iki šiol populiarią grupę. Ar sūnui papasakojate apie tai, kaip atsirado SEL?

– Žinoma, kad pasakoju apie tai, kaip būdamas jo amžiaus jau pats užsidirbdavau. Buvo kiti laikai ir turėjome kitokią gyvenimišką uoslę.

Būdamas penkiolikos susipažinau su Andriumi Mamontovu, jis man padėjo žengti pirmuosius žingsnius scenoje, o 16-metis jau išleidau albumą. Pasakoju, kad buvau savamokslis, ieškojau savo kelio, o jei Deividas nutars žengti šiuo keliu, jau turėsime aiškią strategiją, kaip tai daryti.

Tačiau pabrėžiu, kad sulaukęs 21 metų sūnus privalės turėti muzikinį išsilavinimą, aukštojo mokslo diplomą ir darbą. Noriu jam sudaryti sąlygas, kad žengdamas į suaugusiųjų pasaulį jis pats galėtų rinktis.

– Ar Deividas muzikalus?

– Taip. Muzikalus, kūrybingas, kasdien po valandą ar dvi dirba su puikia muzikos mokytoja. Jie ne tik dirba, bet ir daug kalbasi. Ta moteris Deividui ne tik mokytoja, bet ir draugė. Šiam darbui reikia pašaukimo, kad sudomintum jauną žmogų. Pats lankiau aibę muzikos mokyklų, kol galiausiai radau mokytoją, su kuriuo galėjau dirbti.

Ne kartą su sūnumi diskutavome apie muziką. Deividas sako: „Hiphopui nereikia muzikinio išsilavinimo.“ Tačiau visi juodaodžiai – itin muzikalūs. Kad ir kokį žanrą sūnus rinktųsi, būtinas muzikinis išsilavinimas.

– Penkerius metus esate pora su modeliu 26-erių Kotryna Kozlovaite, pernai sausį per M.A.M.A. muzikos apdovanojimų ceremoniją ant scenos net pareiškėte, kad susižadėjote ir tuokiatės, tačiau vestuvės vis dar neįvyko. Ar jos kada nors bus?

– Jei būčiau tuokęsis su kiekviena moterimi, su kuria draugavau, dabar gal būčiau plikas basas. Kaip sako ketvirtąkart susituokęs vienas draugas: „Važiuoju pro savo rankomis statytą namą ir matau prie jo stovintį svetimą vyrą su trumpikėmis.“

Mano dėdė sunkiai serga ir vis spaudžia: „Kol dar gyvas esu, labai norėčiau, kad susituoktum.“

Suprantu, kokia svarbi šeima, bet statistika rodo, kad itin daug porų išsiskiria.

Yra gyvūnų, kurie poruojasi visam gyvenimui, bet ar jie gauna kokį nors popierių? Svarbiausia – meilė, sielų bendrystė. Jei gyvensiu, tai gyvensiu. Jei ne, nepadės joks popierius. Kiek turėjau santykių su moterimis, niekada nebuvau skyrybų iniciatorius. Nė karto.

– Gal su jumis moteriai pernelyg sunku būti?

– Gal. Bet aš nesu skyrybų iniciatorius. Su manimi esanti moteris gali būti rami, kad nepadarysiu tokio sprendimo. Aš savo partnerio neišduodu.

– Ar su Kotryna pasikalbate apie bendrus vaikus?

– Mes jau seniai esame šeima. Kalbamės, bet nežinau, ar įmanoma suplanuoti vaikus. Gal kas nors ir planuoja, bet man atrodo, kad bus taip, kaip bus. Kaip Dievas duos.

– Nebūtų baisu vėl keisti sauskelnes?

– Dar tikrai to nenoriu. Juolab kad nejaučiame spaudimo. Kotryna dar jauna, dar spės tapti motina. O ar aš norėčiau kūdikio? Nežinau, ar darsyk norėčiau eiti į mokyklą.

Jau turiu sūnų, kuriam reikia dėmesio. Yra ką veikti. Jei gims kūdikis, džiaugsiuosi, bet dabar apie tai negalvoju. Gali planuoti kiek nori, bet ne viskas nuo tavęs priklauso. Kiek planų žmonės buvo prikūrę, o pandemija viską apvertė aukštyn kojomis.

– Kiek jus asmeniškai paveikė pandemija? Užsidarymas namuose nevarė į neviltį?

– Žmonės miršta nuo COVID-19, ir tai yra baisu. Bet, pavyzdžiui, man buvo fantastiškas laikas, kai negalėjai niekur judėti, kai galėjai pabūti namuose su savo mintimis. Man atrodo, kad apskritai per daug mąstome apie pandemiją, per daug ieškome, ko bijoti, – ligų, emigrantų, dar ko nors.

Kalbant apie koncertus, pats sau esu karalius ir pats sprendžiu, koncertuoti ar ne. Pavyzdžiui, pernai atšaukėme suplanuotą koncertą Vilniuje, nes buvo pernelyg didelė rizika susirgti COVID-19. Patyrėme didelių nuostolių, bet žmonių saugumas buvo svarbiau, nors tuo metu nebuvo jokių koncertus ribojančių valdžios sprendimų. Mes nenorime rizikuoti žmonių sveikata.

– Koks esate namuose? Stovite prie viryklės?

– Tikrai ne! Gaminti nemoku. Maisto arba užsisakome, arba gamina Kotryna. Ji puikiai tai daro. Laukas yra mano, vidus – jos su tam tikromis išimtimis, nes reikia prižiūrėti baseiną, kitus dalykus. Samdome keturis namų tvarkytojus.

Vasarą mėgstu šienauti. Turiu sodybą su hektaru žemės. Atsisėdu į traktorių ir viską pamirštu, apie nieką negalvoju.

Domiuosi kraštovaizdžiu. Man patinka kurti, patinka medžiai. Žinau, kada koks medis turi būti pasodintas, kada jis mes spyglius ar lapus, kada jį reikia nupurkšti. Draugas, kuris irgi tuo domisi, kviečia į kraštovaizdžio kursus.

– Gal žaidžiate tenisą ar krepšinį?

– Ne, nors turiu dvi krepšinio aikštes.

– Pataikote į krepšį?

– Nelabai. Bet čia buvo vaikystės svajonė, tad man buvo labai svarbu jas įsirengti. Kieme praleisdavau daug laiko, o krepšinio aikštės – tarsi prisiminimas. Jas įrengė buvusio krepšininko Vaido Jurgilo bendrovė. Kartais į svečius atvažiuoja Jonas Valančiūnas, Michailas Anisimovas, Gintaras Einikis. Tada einu pamėtyti.

Žinote, kaip su G.Einikiu susipažinau? Tada jis turėjo „Volkswagen Touareg“ ir aš turėjau tokį pat automobilį. Paskambino žurnalistai iš kažkokios televizijos laidos, o aš pyktelėjau: „Nedarykite iš manęs G.Einikio!“ Vėliau Gintaras pasakojo, kad tai išgirdęs labai supyko.

Su G.Einikiu nė karto nesame baliavoję. Daugiau kalbamės apie blaivybę.

– Kada kuriate? Esate impulsyvus ir nauja daina atsiranda netikėtai ar kūrybai skiriate laiko?

– Stengiuosi nekurti per prievartą. Juolab kad materialinė padėtis man tai leidžia. Ne paslaptis, kad gyvenu gerai. Lietuvoje – geriausiai iš visų muzikos pasaulio žmonių. Niekas tiek neuždirba, niekas tiek nepadaro.

Susikūriau komforto zoną, kad nebereikėtų dirbti tik dėl to, kad dirbčiau. Dirbu tada, kai pajuntu, kad turiu ką pasakyti, kai ateina žodis. Neatsisėdu ir nesakau: dabar rašysiu. Užsirašau, kas man šauna į galvą, o po kiek laiko atsiranda ir kūrinys.

Man svarbios visos mano dainos. Kaip sakė A.Mamontovas: „Kiekviena daina – tarsi kūdikis.“ Ir mano kiekviena daina – koks nors prisiminimas, kokia nors istorija, pojūtis.

Ateinu į repeticiją ir pradainuoju, ką sukūriau per 30 metų. Galiu būti visiškai nuvargęs, – svarbu ateiti, – galiu būti blogos nuotaikos, visada išeinu įsikrovęs. Esu įsitikinęs, kad gydymas garsu labai veiksmingas, nes tai – emocija. Po repeticijos ar koncerto jaučiuosi lyg po SPA procedūros. Pailsėjęs, įsikrovęs.

– Kaip paaiškintumėte tris dešimtmečius neblėstantį savo populiarumą?

– Aš visada daug dirbau ir niekada nepavydėjau. Nesiblaškiau. Pats esu kūrybingas. Nepriklausau nuo kitų kūrybos, kuriu pats. Priklausau tik nuo tų kūrėjų, kurie sukuria telefoną, peilį, stalą, mašiną, lėktuvą. Bet man niekada nereikėjo ieškoti įkvėpimo muzikai. Jis eina iš vidaus.

Juolab kad mane supa puikūs specialistai, kurie dirba su garsu, šviesomis, vaizdu. Nesu vienas. Mūsų – daug.

– 2015-aisiais skambiai pareiškėte baigiantis muzikinę karjerą, nes Lietuvoje neturite konkurentų, surengėte atsisveikinimo koncertų, o po pusantrų metų vėl grįžote į sceną. Daug kas iki šiol dėl to iš jūsų šaiposi. Pačiam nejuokinga?

– Viena vertus, vakar „YouTube“ tinkle netyčia pamačiau kažkokį vaizdo įrašą apie tą atsisveikinimą ir pagalvojau: „Bliamba, kaip gerai visus išdūriau.“ Kita vertus, pačiam vis dėlto ne itin malonu tai prisiminti.

Turėjau labai stiprius, gerus santykius su E.Sebrova, bet jie vėliau griuvo. Mano antroji pusė tada pareiškė: „Tiek laiko buvau tavo šešėlyje, dabar aš noriu daryti karjerą, tad tu traukis į šešėlį.“ Apie tai net nebuvome kalbėję. Tiesiog sėdėjome, o ji: „Tu su manimi?“ Na, taip, su tavimi. „Tai traukis iš scenos.“

Taip ir padariau. Pasakiau, kad dabar aš būsiu tavo vadybininkas, apšvietėjas ar kas tik nori, daryk karjerą. Kai jau atsisveikinau su scena, staiga ji apsigalvojo: „Žinai, aš nebenoriu.“

– Su E.Sebrova drauge buvote daugiau kaip 10 metų, skyrėtės ir taikėtės, net planavote vestuves, ji padėjo jums auginti sūnų. Ar dar palaikote ryšius?

– Ne, nenoriu. Ne šiame gyvenime. Turėjau gražius santykius, gerą laiką, buvo laikas, kai galėjau nusileisti, bet tai praėjo. Ji buvo grįžusi iš Londono, norėjo pasikalbėti. Atsisakiau. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad su ja kalbėčiausi.

Buvo momentas, kai ji parodė labai daug žvėriškumo. Nemaniau, kad taip gali nutikti. Šie santykiai – baigtas etapas.

– Daug koncertuojate, daug uždirbate, gyvenate Pavilnių regioniniame parke, bet dėl namo, kuriame kalbamės, vyksta teismai, nes jis pastatytas pažeidžiant įstatymus. Sėdite tarsi ant tiksinčios bombos?

– Mano byla rezonansinė, bet yra tūkstančiai žmonių, kurie turi panašių problemų. Mūsų valstybė – tarsi paauglė, nesugebanti priimti žmonėms, o ne kokioms nors politinėms grupėms aktualių įstatymų.

Sklypas, kuriame gyvenu, priklausė lenkų šeimai. Turiu istorines nuotraukas, kad dar 1960 m. čia stovėjo namas. Kai mirė tėvai, brolis ir sesuo palikimu tekusį sklypą pasidalijo per pusę. Sesuo savo sklypo dalį pardavė ir dabar jame stovi mano namas. Visai šalia – trys namai, kurių užstatymas didesnis nei maniškio. Ten gyvena du advokatai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Dabar man priklausančiame sklype žmonės gyveno nuo praėjusio amžiaus pradžios. Šalia esantis atidalytas sklypas vis dar priklauso tos šeimos, kuri ten gyveno tiek metų, palikuoniams. Bet žmonės turi problemą, nes žemėje, kurioje jų šaknys, negali nieko statyti. Ar tai logiška?

Kur mano situacijoje matote blogį? Kad mano vaikas turi atskirą kambarį? Kad aš turiu namus ir atsibundu su šypsena veide? Sąžiningai užsidirbęs pinigų ir pasistatęs sau namus. Metų metus turiu trintis po teismus, mokėti šimtus tūkstančių advokatams ir kasdien gyventi ant bombos. Ką girdi mano vaikas? Kad griaus jo namus.

Pripažįstu, kad padariau klaidų, bet daug ko nežinojau. Mane kaltina, kad namo tūris padidėjo 16 kartų. Pagal jų logiką, čia turėtų stovėti 37 kvadratinių metrų būdelė.

Namo tūris daugiausia padidėjo dėl to, kad vietoj lauko baseino galiausiai vis dėlto buvo įrengtas uždaras. Mano sūnui būtina plaukioti dėl kūdikystėje patirtos traumos. Protingi žmonės man aiškino, kad nesąmonė įrengti baseiną lauke, kai Lietuvoje daugiau kaip pusmetį yra šalta. Sakė, kad daryk kitaip, o paskui įteisinsi. Bet regioniniame parke, pasirodo, ne viskas taip paprasta.

Man grėsė 145 tūkstančių eurų bauda, nes atraminė tvoros siena negali būti aukštesnė nei metras. Bet niekas nepaiso logikos, visur įstatymas taikomas bendrai, nors situacijos – skirtingos. Mano tvora tokia, kad kuo mažiau bjaurotų kraštovaizdį. Iš parko atėjęs žmogus gali ant tvoros pasimauti jos nepastebėjęs, jei atraminė siena bus žemesnė.

Statydamas tvorą nedarai, kad būtų blogai. Darai taip, kad būtų padaryta teisingai: nepliauptų vanduo nuo kalno, nebūtų padaryta žalos gamtai.

Man priklauso dar dalis žemės už tvoros. Ta žemė čia kainuoja didelius pinigus, bet sumažinau kiemo plotą, kad tik nebūtų žalos gamtai, nes man tai rūpi.

– Daugelis jus žino kaip skandalistą. Ar gyvenime dažnai laužote taisykles?

– Aš laikausi taisyklių, bet – ne kvailų taisyklių. Jos neleidžia judėti į priekį.

– Kurių taisyklių laikotės?

– Visų protingų taisyklių. Nevalia vogti, žudyti, apgaudinėti. Nevalia gerti prie vairo. Tai viena svarbiausių taisyklių ir už jos nepaisymą reikia bausti.

– Bet šios taisyklės jums nelabai pavyksta laikytis.

– Aš padariau išvadas. Alkoholis yra labai didelė problema. Alkoholis prilygsta narkotikams ir visos problemos per jį. Tai – blogis. Būtų mano valia, iš viso uždrausčiau alkoholį kaip musulmoniškuose kraštuose, kad apsaugočiau nuo jo vaikus.

Mes visi augome matydami, kaip per šventes ant stalo statomas šampanas. Bet kuriame filme – rusų, amerikiečių, kitų šalių kūrėjų – rodomas alkoholis. Visur yra alkoholio kultūra.

Gal iš mano lūpų skamba keistai, kai tiek prisidirbęs apie tai kalbu, bet aš sustojau. Ieškojau pagalbos, nes supratau, kad tai nėra tik – cha, cha, cha, – kai išgeriu ir smagu. Tai liga, kuria serga daug milijonų žmonių. Tai problema vaikams, viskam.

Lengvų narkotikų dekriminalizavimas irgi yra blogis. Tai toks ginklas kaip uždegtas šienas. Padegsi, ir jis neges. Kiek dėl to kyla problemų, kiek tai kenkia vaikams ir šeimoms apskritai, kiek sužlugdo planų, kiek dėl to mirčių?

Nesu visiškas abstinentas, bet stengiuosi valdytis. Kita vertus, nežinai, kada ta bomba gali sprogti.

– Gruodžio 25-ąją, per Kalėdas, Kauno „Žalgirio“ arenoje rengiate dar vieną koncertą. Kuo jis bus išskirtinis?

– Koncertas šioje arenoje man visada yra svarbus įvykis. Ten tiek žmonių, tokia energija! Prie šio projekto dirba didelė komanda ir noriu jai pasakyti „Ačiū“.

Per metus parengiame tris šou ir visi jie skirtingi. Įdedame labai daug pastangų.

Prieš koncertą numetu 3 kilogramus svorio, bet lipdamas į sceną jaučiuosi visiškai pasirengęs. Manęs kartais klausia: „Ar tu bijai?“ Taip, jaudinuosi, bet pamatau žmones, kurie atėjo manęs paklausyti, ir viską pamirštu.

Kitais metais švęsime 30 metų jubiliejų. Planuojame „Žalgirio“ arenoje surengti tris koncertus ir parodyti, ką per tuos metus nuveikėme. Tai bus išties didelis iššūkis.

Tiek metų koncertuodamas jau viską žinau. Aiškiai žinau, kaip rengtis artėjančiam koncertui, kaip elgtis koncerto dieną. Tiksliai žinau koncerto dienos dienotvarkę: kada kelsiuosi iš lovos, kada mankštinsiuosi, valgysiu ar net į tualetą eisiu.

Net tiksliai žinau, kad tądien 18 valandą man bus daromas tailandietiškas masažas. Į sceną visada einu blaivia galva.

Labai laukiu visų žiūrovų, labai jų pasiilgau ir tikiuosi netrukus pasimatyti. Tačiau vis dėlto, jei tik pajusime grėsmę, kad dėl pandemijos koncertą rengti pernelyg pavojinga, jį atšauksime. Nes nenorime rizikuoti gyvybėmis.

– Tačiau taip galite paskatinti kalbas, kad neparduodate bilietų.

– Mano koncertuose arenos visada pilnos. Jei tik žmonės pradės į mano koncertus neiti, iškart išgirsite, kad grupė SEL daugiau nebekoncertuoja.

Tačiau jei matysiu, kad situacija grėsminga, dėl pinigų tikrai nerizikuosiu kieno nors saugumu.

– Koncertas – Kalėdų dovana jūsų gerbėjams. O kokia geriausia Kalėdų dovana būtų jums?

– Juos visus ten matyti. Aš viską turiu, daiktų man nereikia. Geriau perku brangų daiktą, bet patvarų ir ilgam.

Mano sūnus irgi nėra daiktų vergas, nes viską, ko reikia, jis turi. Savo ir Kotrynos tėvams šiemet padovanosiu kelionę į Dubajų, kad jie atvyktų pailsėti.

Manęs klausia: „Kam tau oranžinis „Lamborghini?“ Man ne tiek jis reikalingas, kiek reikia, kad mane, juo važiuojantį, matytų, pavyzdžiui, vaikai.

Kad jie suprastų, jog juodu darbu galima uždirbti tiek pinigų, kad galėtum įsigyti tokį automobilį.

Dainininko aistra – kraštovaizdis. Jis tuo itin domisi, žino, kada ir ką reikia sodinti, kada purkšti, mėgsta sukinėtis prie medžių.
Nuotraukos: Mikita (Mikas Kytra ir Nikas Tereščenka). Apšvietimas: Gytis Grigėnas. Grimas: Marija Mačiulytė.

Prieš tris dešimtmečius tokius automobilius Lietuvoje sau galėjo leisti tik banditai, o dabar intelektinė nuosavybė yra pelningiausia. Ne ginklai. Ne narkotikai. O intelektinė nuosavybė.

Tai skiepiju ir sūnui. Žmonės turi nešti gėrį, kurti, dirbti, mąstyti apie ekologiją, atsisakyti vartotojiškumo, pagalvoti apie gamtą, vandenį, net – gyvūnus.

Ką tik skambino mano draugė Deimantė Guobytė, kuri daug prisidėjo prie to, kad būtų gelbėjami baisiomis sąlygomis auginami gyvūnai. Tai labai svarbus darbas.

Viešėdamas Balyje itin aiškiai suvokiau, kad ne tik šunys, kiaulės ar karvės, bet ir medžiai, žolė, visa, kas mus supa, yra gyva, tad visa tai reikia saugoti.

Knygos apie save greičiausiai nerašysiu, nes man keista, kai knygas rašo žmonės, nelabai turintys ką pasakyti. Oro uoste pamačiau buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės knygą ir net atšokau: kas ji tokia, kad knygas rašo?

Bet jei rašyčiau knygą, ji, matyt, būtų apskritai apie pasaulį ir gyvybę Žemėje.

Apie mirtį. Apie tai, kaip gimstama ir kaip mirštama. Apie tai, koks apskritai įdomus ir vis dėlto trapus gyvenimas.

Nuotraukos: Mikita (Mikas Kytra ir Nikas Tereščenka). Apšvietimas: Gytis Grigėnas. Grimas: Marija Mačiulytė.