Kai karo galėjai neskaityti...
Iš draugės, gyvenančios toli nuo Lietuvos, gavau laiškutį: „Nepamenu, kurioje klasėje pagal mokyklinę programą turėjome skaityti Levo Tolstojaus “Karą ir taiką„. Taiką skaičiau, karą praleisdavau. Kaip dabar trokščiau tuos karo puslapius tiesiog išrauti.
Ne iš knygos - iš gyvenimo. Kankinuosi, kad tai ne mano valioje.“ O kas mūsų valioje? Štai ponios Nijolės mintys: „Niekad nepagalvodavau, kad didžiausia prabanga - taikus dangus, kai gali juoktis su draugais ir kartu pietauti.
Kai gali dirbti savo darbą ir net mokytis, ir net svajoti.“ Kai visai pašonėje milijonai žmonių tos prabangos - taikaus dangaus - neturi, empatiškai viską sugeri į save. Ir taip norėtum „atsijungti“, o neišeina...
Tik kai puoli kažką daryti konkretaus dėl tų kenčiančių žmonių, bent kiek atlėgsta tarsi ir kaltės jausmas: dar gali miegoti savo lovoje, o ne kokiame metro ar slėptuvėje, dar gali nueiti prie upokšnio, dar turi ne tik duonos...
Kaip beprotybės akivaizdoje visa tai pradedi vertinti ir branginti. Ir kokie niekai atrodo tavo paties rūpesčiai, kai pamatai vaiką, gal kokių penkerių metukų, bažnyčioje kasdien bemeldžiantį taikos. Jam dar tokioje nedidelėje gyvenimo kelio atkarpėlėje nepavyko išrauti karo beprotybės puslapių...
Kokios kam reikia terapijos?
Ne, ne, į psichoterapeutus nepretenduoju. Tik mačiau, koks žmogus buvo laimingas, pasodinęs kelias obelaites prie savo namų, o kaimynė - padėjusi savo giminaitei pavasariniuose žemės darbuose.
Draugė raportavo pasijutusi beveik laiminga prekybos centre aptikusi prašapusių iki tol koldūnų rūšies, kurią mėgsta, pakelį. Kolega džiūgavo pamatęs druskos pakelių pilnas lentynas su ženklu - paremsi Ukrainą. Bičiulis tiesiog „kaifavo“, kai už atliktą jo profesijai įprastinį darbą susilaukė susižavėjimo ir padėkos.
Tarsi ir smulkmenos, bet jeigu kelia džiaugsmą - jau terapija. Nepraleiskime progų pasidžiaugti - bent kuo nors. Linkiu Jums ir pačiai sau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą