Lyg su humoru, lyg rimtai
Ponia Aldona neabejinga nei visuomeniniam, nei politiniam gyvenimui. Bent kol kas ji dar drįsta viešai rėžti nuomonę, dėl kurios gali susilaukti ir akmenų krušos. Juk esame taip susipriešinę... Skilčiai ji atsiuntė tokio turinio laiškelį: "Užjaučiu alergiškus ir kitus nelaimėlius, kuriems medikai nerekomenduoja skiepytis.
Cha - primokės po 100 eurų už skiepus! Nežinau, - verkti ar juoktis.Nes:
1) kurie vaikai atkalbinėja tėvus skiepytis? - tie, kurie jų smerties nesulaukia, kad greičiau atitektų palikimas;
2) kurie skiepysis už priemoką? - tie, kurie už skalbimo miltelius (ar ką ten gavo) balsavo už įstojimą į ES;
3) kuri tauta dejuoja, kad korupcija apraizgiusi visuomenę? - kaip žuvis nesuges, jei jos galva - pati vyriausybė korumpuota. Kyšius jau atvirai siūlo;
4) kiek kainuoja lietuvio sąmoningumas? - nuo skalbimo miltelių, alaus skarbonkių paaugo (ar nusirito?) iki 100 eurų...
Kelių nepasiskiepijusių pažįstamų autopsija parodė pajuodusius plaučius. Žinot, ką tai reiškia? Užduso. Pabandykit. Pažiūrėsit, kiek ištversite. Kils noras užmėtyti mane akmenimis už nuomonę? Tegu... Jau geriau, nei gyventi tarp platinančių užkratą. Su pagarba nepraradusiems sveiko proto klaipėdiškė." Nekomentuosiu, neagituosiu - ši skiltis skirta skaitytojams nuomones reikšti.
Ponios Janinos godos
Ji prisipažino, kad durų niekam neatveria, jei telefonu nėra sutarusi. Bet štai aną dieną į duris pasibeldė pora. „Kadangi atrodė padorūs, atidariau. Jie man pakišo popierių pasirašyti, - neprieštarausiu, jei jie griaus buto sienas visai ne mano įėjime.
Kuo čia dėta aš? - pagalvojau. Bet pasirašiau. Kitą dieną - vėl skambutis į duris. Pro akutę matau - tas pats vakarykštis vyriškis, bet jau be palydovės.
Atidariau, o jis manęs ir klausia, ar aš esanti šio buto šeimininkė. Keturiasdešimt penkerius metus šeimininkė. Kai vyriškis išėjo, pradėjau sukti galvą: o gal jau ir nebe šeimininkė?“ - sunerimusi lyg ir paguodos, lyg ir patarimo laukė p. Janina. Negąsdinau jos, bet pagalvojau, eilinį kartą pagalvojau - reikia labai įdėmiai perskaityti bet ką, po kuo pasirašai... Kad paskui netektų nerimauti, kaip šiuo atveju, ar esi savo buto šeimininkas...
Priesaika
Vieną dieną senovės imperatorius iškilmingai prisiekė: „Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.“ Po kurio laiko imperatoriaus pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį. „Bet...- išdrįso kreiptis į jį suglumęs dvariškis, - ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?“ „Aš juos ir pašalinau, padariau juos savo draugais!“ /Bruno Ferrero/
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą