Ilgaamžiškumo paslaptis: ką sporto salės „fanatikas“ suprato apsilankęs „mėlynojoje zonoje“

Ilgaamžiškumo tyrinėtojas iš esmės pakeitė savo dienotvarkę po apsilankymo vienoje iš „mėlynųjų zonų“ – vietų, kur žmonės dažniausiai sulaukia 100 metų. 

Jis suprato, kad nuosaikesnis požiūris į fizinį krūvį gali padėti išvengti traumų ir užtikrinti ilgesnį bei sveikesnį gyvenimą.

Tyrinėtojo atradimas: nuo salės iki pasivaikščiojimų

Stevenas Austadas – tikras sporto salės fanatikas. Mokslininkas, tyrinėjantis kovos su senėjimu būdus, buvo įsitikinęs, kad intensyvūs fiziniai pratimai yra panacėja nuo visų sveikatos problemų. Todėl jis kasdien bent valandą praleisdavo ant dviračio arba kilnodamas svorius.

„Nevartoju jokių papildų, net multivitaminų, tačiau labai daug laiko skiriu sporto salei“, – pasakojo jis. Tačiau neseniai įvykusi tyrimų kelionė pakeitė jo požiūrį. 

S. Austadas susitiko su šimtamečiais, kurie išliko gyvybingi taikydami visiškai kitokį fizinio aktyvumo modelį – jie pirmenybę teikė ne sunkioms apkrovoms, o natūraliam judėjimui.

Kodėl Sardinijoje tiek daug ilgaamžių?

Italijai priklausančioje Sardinijos saloje žmonės reguliariai sulaukia 100 ir daugiau metų. Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, pasižyminti tokiais rodikliais. 

„Mėlynųjų zonų“ gyventojai puoselėja tradicijas, kurios, mokslininkų nuomone, yra tiesiogiai susijusios su geležine sveikata: aktyvus gyvenimo būdas, paprastas, dažniausiai augalinis maistas ir stiprūs bendruomeniniai ryšiai.

Sardinijos kaimai išsidėstę kalnuotose vietovėse, todėl gyventojai nuolat vaikšto pėsčiomis – tai jų kasdienybės dalis. 

Derindami tai su namų ruošos darbais, pavyzdžiui, sodininkyste, sardiniečiai gauna visą reikiamą krūvį: lengvą kardio, didelio intensyvumo atkarpas lipant įkalnėn ir jėgos pratimus atliekant visą judesio amplitudę.

Per didelis krūvis – meškos paslauga

Sardinijoje dirbantis regeneracinės medicinos gydytojas atskleidė netikėtą faktą: dauguma jo pacientų yra jauni žmonės, susitraumavę sporto salėse. 

S. Austadas buvo apstulbęs – visi jo sutikti 90-mečiai ir šimtamečiai buvo žvalūs ir sveiki, o jaunesnei kartai prireikė medikų pagalbos dėl per didelio persitempimo.

Tai įtikino mokslininką, kad „nereikia būti fanatiku“. Grįžęs namo jis peržiūrėjo savo režimą. Nors jis vis dar reguliariai atlieka kardio ir jėgos pratimus, dabar jis išmoko daryti pertraukas ir nebejausti kaltės tomis dienomis, kai nusprendžia nesitreniruoti.