Inga Norkutė: atvirai apie tai, kas slypi jos viduje ir lieka nuošalyje už sukurtų personažų

– Esate sakiusi: „Aktorius, kaip kalėdinė eglutė. Kai tu reikalingas, tave parsineša namo, papuošia, pasidžiaugia, o kai atitarnauji šventes, susensti, tave išmeta į sąvartyną.“ Ar turėjote omeny išorinį grožį?

– Kai tu esi jaunas, gražus, perspektyvus, talentingas – esi grobstomas, esi reikalingas, bet vėliau praeina tas laikas ir tampi užmirštu.

Pabūni su lemputėmis, o vėliau nusibosti. Dailininkas palieka nutapytus paveikslus, rašytojas parašytas knygas, o aktorius savo jaunystę kino filmuose, bet kai ateina laikas jau nesuvaidinsi jauno personažo. Viskas, užsidaro varteliai.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Tai tokia keista riba tarp slaugės ir feministės.

– Su kokiais esminiais profesiniais iššūkiais susiduriate šiandien? Ar neaplanko apmąstymai dėl profesijos rimties?

– Artėja penkiasdešimtmetis ir, žinoma, pamąstai apie tai. Dabar Šiaulių dramos teatre turiu tik du vaidmenis, kai anksčiau turėdavau po penkiolika. Nėra taip, kad manęs nenorėtų, bet dabar toks laikas.

Manau, kad aš dar sulauksiu savo vaidmens. O kokio? Nežinau. Labai norėčiau monospektaklį suvaidinti. Pagalvoju ir apie režisūrą, nes anksčiau režisuodavau vaikiškus spektaklius.

– Menininkai daug gilinasi į vidinį „aš“, o kaip su tuo vidiniu „aš“ tvarkotės, kai būna sunku, kai ištinka gyvenimo krizė?

– Darbas su savimi ir jau galbūt atėjo toks laikas, kai turiu daugiau gyvenimiškos patirties ir nieko nesureikšminu. Nėra taip, kad būčiau šalta, kaip žuvis. Visada viską reflektuoju, ką padariau ne taip, ieškau atsakymų, bet savo vidinį „aš“ labai myliu.

Inga Norkutė.

Organizatoriai

– Ko nemato žiūrovai aktoriaus profesijoje. Kas slypi jos viduje?

– Žiūrovai tave vertina ir tapatina su tavo sukurtais personažais. Duotus interviu interpretuoja savaip. Stebėtojai juk nežino su kokia emocija tu pasakei tas mintis, o aš nežinau, kokioje nuotaikoje būdami jie perskaitys. Tave gali išgirsti, o gali ir neišgirsti.

– Neslėpkime to fakto, kad Lietuvoje visi labai mėgsta kritikuoti. Kaip pati priimate kritiką?

– Jeigu kritika nepiktybiška tai visada priimu, bet būna, kad nepažįstami žmonės tave kritikuoja. Kokią teisę jie turi tai daryti? Nemesk akmens, nes į tave bus metama.

Nei tu mane pagimdei, nei davei man kažkokių žinių, bet drįsti mane kritikuoti, kodėl žmonės sau tai leidžia? Visada reikia gerbti kito pasirinkimus ir linkiu žmonėms daugiau pozityvo gyvenime.

Kodėl mes nepalaikome vienas kito? Aš tokių žmonių pradedu gailėti ir man tai padeda. Svarbiausia neskaityti komentarų, siekti savo tikslo ir kad to tikslo siekiant tave suptų žmonės, kurie tikėtų tavimi.

Aptarinėjimai ir komentarai karjeros pradžioje būna skaudūs, nes kai esi jaunas norisi palaikymo, bet aš jau turiu šarvus šitiems dalykams. Eini, praeini, gyveni šia diena ir džiaugiesi gyvenimu.

– O kokie patys svarbiausi žmonės buvo Jūsų vaidybinio kelio praždioje?

– Kai atvykau į Šiaulius, aš nežinojau, kas yra Šiaulių dramos teatro grandai, tokie kaip Sigitas Jokubauskas, Fausta Laurinaitytė, Nijolė Mirončikaitė, Antanas Venckus.

O kine atsidūriau per Sigitą Račkį. Jo užklausė dėl aktorių, kurioms būtų virš trisdešimties metų, o jis pasakė, kad yra dvi mergos, kurios padarys viską.

Tai buvau aš ir Jūratė Budriūnaitė, tai taip ir gavome pakvietimus į serialo „Moterys meluoja geriau“ kastingą. Esu buvusi ir daugiau kastingų, bet niekada nepraeidavau.

Matyt, toks likimas buvo, kad tuo metu buvau Vilniuje, nes jei būčiau buvusi Šiauliuose, tikrai būčiau nevažiavusi.

Stebuklingas jausmas tame, kad visokių „Moterys meluoja geriau“ sezonų buvo. Jų buvo ir silpnesnių ir stipresnių, nes per keturiolika sezonų keitėsi scenaristai, režisieriai, aktoriai, viskas keitėsi.

Ačiū likimui ir pagrindiniam prodiuseriui, kad manęs neišmetė. Esu girdėjusi tokių pasisakymų: „Kaip gerai, kad išlikę yra Meda, Robertėlis, Galina.“

– TV seriale „Moterys meluoja geriau“ filmuojatės nuo pirmojo sezono. Ko gero, ne kartą žmonės į jus kreipėsi personažo vardu. Ar per tiek metų neišvargino tapatinimas „Medos“ personažo su tikrąją asmenybe – Inga?

– Buvo skirtingi periodai. Iš pradžių buvo faina, kad atpažįsta, vėliau erzino, nes nuolatos visi sakydavo: „Meda, Meda“, o juk tikras mano vardas Inga. Bet vėliau atsirado kiti televiziniai projektai, laidos, ir tada jau pradėjo kreiptis, kaip į Ingą. Reikia užsitarnauti tai, kad nebūtum tapatinama tik su personažu.

– Kai stojote į LMTA jums nereikėjo vaidinti etiudų, nereikėjo ir eilėraščio sakyti, ir dainuoti. O kitiems stojantiesiems juokaudama pasakėte, jog pažįstate Landsbergį ir jis jums padės įstoti.

– Esu padariusi tokių nesąmonių. Atvažiavau stoti į aktorinį, antrąjį kartą, ir mokėjau tik vieną eilęraštį ir vieną dainą. Pasiskolinau pinigų ant bilieto ir net tėvams nesakiau, kad važiuoju į stojamuosius.

Prisimenu, kad koridoriuose visi jaudinosi, daug repetavo, o kas man buvo - nežinau. Visiems sakiau, kad įstosiu, nes pažįstu V. Landsbergį, nors viduje tikrai netikėjau, kad pavyks.

Praėjusi antrąjį etapą paskambinau mamai ir pasakiau, kad įstojau. Ji nebuvo sužavėta, sakė: „Aktorė? Kas čia per profesija, aktorė?“

Tėtis tylėjo, gerbė mano pasirinkimą, o mama pergyveno, kad išvažiuosiu į didmiestį. Mums Klaipėdiečiams Vilnius buvo kaip Amerika.

Bet, kai baigiau akademiją, gavau daug pagrindinių vaidmenų Šiaulių dramos teatre, tėvai pradėjo didžiuotis manimi, sakydami: „Čia mūsų dukra.“

– Ar lengva būti publikos mylimai, garsiai, visų atpažįstamai gatvėje?

– Lengva, kadangi nesu politikė , o aktorė. Niekas į veidą nespjauna. Jeigu esu nemylima, galbūt komentaruose kažkas ir išsilieja, bet į akis nesako.

Pradžioje jautriai reaguodavau į komentarus, kai mane tapatindavo su Medos personažu, bet dabar žmonės pakalbina, paklausia, kaip sekasi. Toks jausmas lyg būčiau šeimos narys.

– Anksčiau teatras būdavo šventė, o šiuo metu tokio požiūrio nebėra: žiūrovai neišjungia telefonų, ateina bet kaip apsirengia. Kaip jus tai veikia?

– Senais laikais į teatrą žiūrovai ateidavo parodyti save ir pasižiūrėti kitų. Nežinau, ar pats teatras su savo medžiaga diktuoja žiūrovų pasirinkimą aprangai ar kas.

Anksčiau teatras buvo moralė, kai grįždavai po spektaklio ir su šeima aptarinėdavai jį, o dabar jis visoks. Aš labai nemėgstu perfomanso lygio teatro, kai nesinori sugrįžti ir pažiūrėti spektaklio antrą kartą.

– Aktoriai nuolatos gyvena svetimus gyvenimus, kalba svetimu balsu. Kaip nepasimesti tarp tikrosios savo asmenybės ir sukurtos vaidinant?

– Tu įsikūniji, tuo metu protauji taip, kaip tas personažas, bet jei išėjęs iš repeticijos ar spektaklio vis dar mąstai, kaip sukurtas vaidmuo, tai reikia važiuoti tiesiai į psichūškę.

Aktoriuje yra labai daug profesijų, nes tu turi būti ir gydytoju, ir alkoholiku, ir įsimylėjusį suvaidinti, ką yra sunkiausia organiškai įkūnyti. Profesionalas yra tas, kuris su duota charizma būdamas blaivas sugeba suvaidinti girtą žmogų, tai profesionalumo viršūnė.

– Kas jums yra gyvenimo laimė?

– Netikėtai išsipildžiusios svajonės. Kada įvyksta kažkokie dalykai, kurie tave išgelbėja iš sudėtingų situacijų ir staiga viskas apsiverčia aukštyn kojom.

– Koks artimiausias Jūsų tikslas ir tolimiausia svajonė?

– Labai mėgstu vaikiškas knygutes ir turiu planų su tuo susijusių, bet atrodo, paimsiu, pasakysiu garsiai ir neišsipildys. Mintys yra materialos ir jas reikia brangini.