Inga Norkutė: „Norėčiau turėti tokią draugę kaip Meda“

- Inga, kokiomis nuotaikomis pasitikote šį rudenį?

- Darbingomis. Filmuojame „Moterys meluoja geriau“ jau keturioliktas sezonas... Tik gaila, kad taip greit prabėgo vasara – reikės nusigauti į Šiaulius pasiimti šiltesnį garderobą. Dabar gyvenu tarp sostinės ir Šiaulių, o apskritai nuotaikos geros, darbingos: turiu daug darbo, net nespėjau per jį paatostogauti, pasilepinti saule. Taip, gera būti nugrimuotai, gražiai padažytai, tačiau tokia į baseiną gi nešoksiu (Šypsosi).

- Be serialo „Moterys meluoja geriau“, kokiuose projektuose dar dalyvaujate? Teko girdėti, kad imatės režisūros.

- Taip, pradėsiu režisuoti. Mane pakvietė keturių jaunų merginų komanda sudalyvauti jų projekte, paprašė pagalbos kaip režisierės. Viskas prasidėjo nuo to, kad Facebook‘e pamačiau aktorių agentūros skelbimą į atranką – ieškojo režisieriaus, aktorių, filmavimo grupės. Parašiau žinutę ir po pusmečio gavau kvietimą susitikti. Jaunos, šaunios merginos, tiesa, jos nėra profesionalios aktorės, tačiau talentą jose įžvelgiau, jos man pasirodė įdomios, tarsi nešlifuoti deimantai.

Serialas bus apie merginas, atvažiuojančias į Vilnių iš Klaipėdos. Klaipėda – jūra, žuvėdros. Aš pati esu iš Klaipėdos, būdama aštuoniolikos taip pat atvykau į sostinę. Taigi projekto pavadinimas „Žuvėdros“, kaip ir pats projektas, man artimas. Siužetas trumpai bus toks: keturios jaunos apie dvidešimt penkerių panelės, vienos jau baigusios mokslus, kitos dar studijuojančios, ieškančios savęs atvyksta į sostinę laimės ieškoti. Džiaugiuosi šiuo serialu, išsipildžiusia mano, kaip režisierės, svajone. Kada serialą pradės rodyti per televiziją nežinau, nes jis dar yra, kaip mes, aktoriai, sakome, „kūrybiniame nėštume“.

- Ir televizijoje, ir teatre sukūrėte ne vieną vaidmenį. Galėtumėte įvardinti mėgstamiausią?

- Negalėčiau išskirti kurio nors vieno, nes visi jie man brangūs, netgi Nykštukas iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“. Šiaulių dramos teatre dabar vaidinu Liubą spektaklyje „Vardan tos“. Tai – Aido Giniočio režisuotas spektaklis. Labai myliu šį režisierių ir šį vaidmenį. Darbas su režisieriais Sigitu Račkiu, Donatu Banioniu taip pat paliko teigiamą įspaudą atmintyje.

- O kaip Meda iš „Moterys meluoja geriau“?

- Medai, tiesą pasakius, pavydžiu jos energijos. Norėčiau turėti tokią draugę kaip ji. Jau keturiolikti metai vaidinu šiame seriale. Nuo pat pirmos serijos taip ir dirbu, man tik partnerį vis pakeičia (Juokiasi). Šiuo metu Meda neturi nieko, todėl eina, kaip aš sakau, per ugnį ir vandenį, kad būtų pinigų, kad atrodytų graži, ir dar padeda jaunesnėms draugėms, pataria, paguodžia, priima pas save gyventi.

- Man susidarė įspūdis, kad ir realybėje esate panaši į Medą – jums taip pat nestinga vyrų rodomo dėmesio, tiesa?

- Netrūksta. Gerbėjai rašo, dėmesio daug, tačiau artimesnio širdžiai iki šiol dar neatsirado. Galėtų koks ir kvepalų nupirkti, juk labai laiko neturiu (Šypsosi). Į pasimatymus taip pat nėra kada vaikščioti – juk pandemija. Man, atvirai pasakius, atrodo, kad vyrai manęs prisibijo, baiminasi mano populiarumo.

- O kaip manote, ar jūsų pačios gyvenimas galėtų tapti filmo scenarijumi?

- Pirmiausia tuomet reikėtų išleisti apie mane knygą. Būtų smagu, jei atsirastų, kas galėtų parašyti mano biografiją – turėčiau daug ką papasakoti. Tokia idėja visai įdomi...

- Daug dirbančiam žmogui reikia ir ilsėtis kokybiškai. Kaip jūs atsipalaiduojate po darbo dienos?

- Mėgstu pasimėgauti skaniu maistu, paglostyti šunį, parašyti dienoraštį ir mąstyti apie rytdieną, ką gero nuveiksiu. Gavau dovanų „Dėkingumo dienoraštį“ (padėkos už kasdieną ir dienų planavimo pratimai savo tikslams pasiekti – aut. past.), neseniai baigiau jį pildyti.

Dienoraštį rašiau jau nuo vaikystės, gavusi dovanų minėtąjį vėl prie to sugrįžau. Dar mėgstu nieko neplanuoti – kas šauna į galvą, tą ir veikti. Atsipalaiduoju ir dirbdama mėgstamą darbą. Kartais būnu labai išvargusi po ilgų vaidinimo ar repetavimo valandų, tačiau stengiuosi koncentruotis į tai, ką vertingo sukuriu ir ką gero perduodu žmonėms. Tas nuovargis yra geras, prasmingas ir, jei kitame gyvenime vėl atgimčiau aktore, neprieštaraučiau (Šypsosi).

Mėgstu skaityti, bet nelabai yra kada. Dabar šalia lovos padėta Clarissos Pinkola Estés knyga „Bėgančios su vilkais“, kol kas įveikiau pusę. Mes, žmonės, esame panašūs arba į kokį nors paukštį arba gyvūną, tiesa? Aš save identifikuoju (turbūt dėl ištikimybės) su vilke. Buvę gyvenimo pakeleiviai vyrai mane irgi taip vadindavo. Nors, įdomu, yra mane matančių kaip lapę. Žinoma, turiu savyje šiek tiek ir lapės, nes gyvenime reikia gudrumo, o kaip kitaip?

Skaitau ir Jacko Kerouacko „Kelyje“, tačiau tyčia nebaigiu, vis delsiu, nes mėgaujuosi pačiu procesu bei gerai parašytu kūriniu. Nesu iš tų, kurie gali knygą „suvalgyti“ per kelias dienas. Esu labiau mėgavimosi procesu šalininkė: turiu daug knygų su įdėtais skirtukais įdomioms vietoms pažymėti. Taip pat vakar dalyvavau vienoje laidoje ir dovanų gavau naują knygą, kurią taip pat pasidėjau šalia lovos. Tai – Manto Jakimavičiaus „Žarnyno higiena“. Laikas eina, reikia galvoti apie žarnyną (Juokiasi). Man ypač patinka naujos knygos lapų kvapas. Tad kas pusmetį nueinu į knygyną ir įsigyju naują knygą – tai mano pasilepinimas, dovana sau. Taip pat dievinu kvepalus, batus. Tai – mano moteriška silpnybė ir laimė.