1972 m. liepos 23-iąją iš Vandenbergo (JAV, Kalifornija) aviacijos bazės buvo paleistas palydovas „Earth Resources Technological Satellite, taip pat žinomas kaip „Landsat 1". Vėliau pagal palydovą buvo pavadinta ir visa programa, o 2021 m. į orbitą pakilo devintasis iš eilės palydovas „Landsat".
Programa „Landsat" buvo pradėta, siekiant gauti informacijos apie žemės ūkį, mineralų, miškų, vandens ir jūrų resursus, geologiją, hidrologiją, okeanologiją, aplinkos taršą bei meteorologinius reiškinius. Jubiliejus - puiki proga prisiminti penkis atradimus mūsų planetoje, padarytus iš dirbtinių Žemės palydovų.
Geografiniai objektai
Pirmasis geografinis atradimas buvo padarytas 1975 m., gavus „Landsat 1" nuotraukas. Palydovas Kanados teritoriniuose vandenyse užfiksavo negyvenamą 25 x 45 m ploto salelę, vėliau pavadintą atradėjo vardu - Lendsato sala (Landsat Island).
Ji yra už 20 km nuo Labradoro salos šiaurės rytų pakrantės Šiaurės Atlante, ją visą dengia ledas. Vėliau palydovai ne kartą padėdavo mokslininkams padaryti atradimus Žemėje.
Kai Žemės paviršiaus nuotraukos nustojo būti grynai mokslinė medžiaga ir tapo prieinamos milijonams kompiuterių naudotojų (tarp kitų - „Google Earth" programa), atradimai tapo tam tikra prasme visuotiniai - entuziastai yra radę ne vieną niekam nežinomą objektą.
Pavyzdžiui, negalima sakyti, kad miškais apaugę Mabu ir Liko kalnai Mozambike buvo atrasti tiesiogine žodžio prasme, nes vietos gyventojai apie juos, aišku, žinojo. Bet kol kur nors nepatenka mokslininkas ir neaprašo, ką matęs, mokslui tokios vietos lieka nežinomos.
Abu kalnus atitinkamai 2005 ir 2012 m. „atrado" britas biologas Džulijanas Beilisas (Julian Bayliss), įdėmiai tyrinėdamas palydovines nuotraukas, kai ieškojo neliestų gamtos kampelių. Juos jis ir aptiko: ant 1,7 km aukščio Mabu kalno auga 7000 ha miško, pilno neįtikėtinos įvairovės gyvybės.
Atvykusių tyrinėtojų čia laukė šimtai augalų ir gyvūnų rūšių, ypač paukščių, o kai kurių iš jų mokslininkai anksčiau nebuvo sutikę. 1,1 km aukščio Liko kalnas - buvęs vulkanas, o 30 ha ploto reliktiniai miškai auga jo krateryje. Ši vieta yra taip sunkiai pasiekiama, kad net vietos gyventojai ten apsilankydavo nedažnai, nors jų pėdsakų mokslininkai, įkopę į kalną praėjus 6 metams po „atradimo", vis dėlto rado.
Archeologijos paminklai
Kartą 1982 m. dr. Ronaldo Blomo (Ronald Blom) kabinete NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijoje Pasadenoje (Kalifornijos valstija) pasigirdo telefono skambutis.
Nepažįstamasis, prisistatęs Nikolasu Klepu (Nicholas Clapp), Holivudo scenaristu ir kartu archeologu mėgėju, pasiteiravo mokslininko, ar galima su dirbtiniais palydovais Žemėje atrasti miesto po storu dykumos smėlio sluoksniu liekanas.
Dr. R.Blomas iš pradžių skambutį įvertino kaip pokštą, tačiau N.Klepui pavyko įtikinti R.Blomą ir jo kolegas savo ketinimų rimtumu - smalsuolis buvo užsibrėžęs rasti legendinio Iramo (kitaip Ubaro) miesto griuvėsius. Iramas buvo labai turtingas Arabijos miestas, suklestėjęs iš prekybos aromatinėmis medžiagomis.
Jis minimas jau III tūkstantmečio pr.m.e. šaltiniuose bei Korane ir „Tūkstančio ir vienos nakties" knygoje. Korane taip pat nurodoma, kad Iramą sunaikino Alachas, supykęs ant jo gyventojų dėl jų nedorovingo gyvenimo ir turtų kaupimo. Kaip bausmę jis Iramui pasiuntė smėlio audrą, šėlusią keletą dienų.
N.Klepas buvo ne pirmasis, norėjęs atrasti Iramą, bet būtent jam šovė mintis pasinaudoti kosminėmis technologijomis ieškant miesto, kuris buvo vadinamas „dykumos Atlantida". Šią mintį jam pakišo palydovo „Landsat" darytose nuotraukose prieš kelerius metus Egipte aptiktos seniai išdžiūvusių upių vagos.
Dėl įvairių priežasčių ieškoti miesto N.Klepas pasiūlė šiuolaikinio Omano šiaurėje. Po kelerių metų, tyrinėjant nuotraukas ir erdvėlaivyje „Challenger" įtaisius radarą, pavyko atrasti...
Ne, ne miestą, o senuosius karavanų kelius, vedančius į maždaug vieną vietą, dabar paslėptą po 100 m aukščio kopa Omane esančio Šisro kaimo rajone. 1991 m. ten išvyko ekspedicija ir netrukus atkasė gyvenvietės liekanas. Ar tai iš tiesų buvęs Iramas, mokslininkai nesutaria ir šiandien.
Tačiau specialistai teigia, jog yra labai tikėtina, kad gyvenvietė toje vietoje gyvavo nuo II tūkstantmečio pr.m.e. iki apytikriai V a. Miestas, sprendžiant iš visko, išties žuvo per trumpą laiką, bet ne dėl smėlio audros, o dėl žemės drebėjimo. Rastoji gyvenvietė buvo svarbus tarptautinės prekybos aromatinėmis medžiagomis mazgas, vadinasi, - turtinga.
Jos visiško sunykimo priežastys buvo prekybos nuosmukis, sumažėjus aromatinių medžiagų paklausai Romos imperijoje, ir klimato pasikeitimas. Beje, su šiais teiginiais sutinka toli gražu ne visi mokslininkai.
Nuo tada analizuojant palydovų nuotraukas, buvo padaryta nemažai panašių atradimų. Pavyko atrasti senovės Egipto statinių ir miestų, senovės Romos vilų, taip pat moksliškai pagrįsti prielaidas, kodėl sunyko majų civilizacija ir kaip buvo kuriamos milžiniškos akmeninės skulptūros Velykų saloje.
Geoglifai
Atskirai reikia paminėti ypatingus archeologinius paminklus - geoglifus, milžiniškus piešinius Žemės paviršiuje. Visi žino Naskos dykumos geoglifus Peru. Jų yra ir daugiau, mažiau žinomų, atrastų prieš dešimtmečius. Bet palydovų nuotraukos padeda tokius nuostabius atradimus daryti ir šiandien.
Jau XXI a. plačiai nuskambėjo dar vieno archeologo mėgėjo atradimas, padarytas įdėmiai tyrinėjant gimtosios šalies nuotraukas „Google Earth": 2007 m. kazachas Dmitrijus Dėjus, pažiūrėjęs kanalo „Discovery" laidą, kurioje buvo pasakojama apie piramides, randamas daugybėje pasaulio regionų, nutarė paieškoti tokių ir Kazachstane.
Piramidžių jis nerado, užtat pastebėjo keistus piešinius ant grunto - kvadratus, kryžius ir kitokias geometrines figūras.
Iš pradžių jis pagalvojo, kad tai yra kokių nors dar tarybinių laikų žemės ūkio darbų pėdsakai, bet netrukus tarp paprastų geometrinių figūrų pastebėjo 90 m trišakę svastiką, kurios atsiradimą paaiškinti žemės ūkio darbais būtų buvę itin keblu.
Tada atradėjas susisiekė su amerikiečių mokslininkais, šie kreipėsi į NASA ir paprašė nufotografuoti objektus iš kosmoso. Naujos nuotraukos patvirtino, kad entuziastas aptiko nežinomus geoglifus. Kitais metais prie didžiausio iš jų, Uštogajaus kvadrato, išvyko ekspedicija.
Grįžę jos dalyviai nekantriai laukė objekto datos nustatymo rezultatų. Optiškai stimuliuojamos liuminescencijos datavimo metodu buvo nustatyta, kad geoglifo amžius - apie 10 tūkst. metų.
Šiandien tokių geoglifų Kazachstane rasta apie 260. Spėjama, kad juos sukūrė neolito laikų medžiotojai klajokliai. Kam, niekas nežino.
Meteoritų krateriai
Kaip Žemėje rasti kosmoso objektų smūgių pėdsakus? Žinoma, reiktų pažvelgti į planetą iš kosmoso. Tyrinėdami „Landsat" palydovų nuotraukas, mokslininkai jau 1985 m. Bolivijos tropikų miškuose aptiko įtartinai taisyklingą apvalų 8 km skersmens objektą.
Jis buvo pavadintas Ituraldės krateriu (taip pat žinomas kaip Araono krateris). Kadangi jis yra sunkiai prieinamame Madidžio nacionalinio parko rajone, jį supa džiunglės, ekspedicijos iki jo nusigavo tik 1998 bei 2002 metais ir apylinkėse aptiko ne vieną įrodymą, kad krateris atsirado Žemei susidūrus su kosminiu objektu.
Tiesa, mokslininkai nesiima tvirtinti, kad meteoritas nukrito į Žemę, labiau tikėtina, kad „ateivis" iš kosmoso spėjo išgaruoti iki kontakto su Žemės paviršiumi, kaip tai tikriausiai įvyko ir su Tunguskos meteoritu.
Vėliau palydovai ne kartą padėjo ir patvirtinti kraterių kosminę kilmę. Pavyzdžiui, tyrinėjant Žemėje ir kartu naudojantis palydovų duomenimis, buvo nustatyta, kad kalnų ežeras Karakulis Tadžikistane yra meteorito krateris.
Jau XXI a., vykdant „TanDEM-X" misiją, du nuotolinio zondavimo palydovai radiolokacijos metodu patikrino daugiau kaip 200 nuo smūgio atsiradusių kraterių ir suteikė mokslininkams vertingų duomenų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą