Išgirdusi pusseserės prašymą dėl dovanų per vestuves apstulbo: to reikalauti nepadoru (2)

Vasara – vestuvių metas. Šventė graži, kupina meilės, tačiau tam tikros mados aptemdo visą šios šventės grožį. Noriu papasakoti apie tai, kas mane šokiruoja žmonių elgesyje. Esu tikra, kad su tuo yra susidūrę visi bent kartą gyvenime.

 

Turiu pusseserę, su ja vaikystėje labai draugavom, kai suaugom bendravimas išretėjo.

Gyvename skirtinguose miestuose, tad dažnai bendravimas apsiriboja tik nuotoliniu bendravimu internetu ar telefonu.

Pastaruosius porą metų, dėl karantino ir dėl skirtingų interesų, aš jau turiu šeimą ir vaikų, ji dar tik ketina tuoktis, galima sakyti visai nebendraujame. Jei įsigilinus labiau, tai daugiau bendravimas vyksta iš mano pusės.

Na ir šią vasarą žinau, kad bus pusseserės vestuvės. Į šventę manęs nekvietė.

Tad per daug ir nesisiūliau. Visi žinom, kokios išlaidos organizuojant tokias šventes, tad tikrai nieko baisaus.

Galvojau ją nuvykti pasveikinti su šeima prie bažnyčios. Vestuves daro savo gimtojo miestelio bažnyčioje, tai tikrai pilnai užtenka sudalyvauti ceremonijoje ir pasveikinti su gražia gėlių puokšte.

Na deja, taip galvojau tik aš.

Pasiteiravus giminaitės apie tikslią datą, ji pradėjo išsisukinėti.

Dieną pasakė, bet laiką nutylėjo. Paklausiau ar nieko tokio jei atvyktume pasveikinti. Bendraujame gan atvirai todėl dėl šios priežasties paklausiau tiesiai, kad nebūtų nesusipratimo.

Ji primigtinai prašė atvykti ir ją palaikyti tokią svarbią dieną.

Atsiprašė, kad į šventę nekviečia, nes žmonių artimų susidaro ne tiek mažai, o viskas remiasi į finansus.

Aš tikrai nepergyvenu dėl to kvietimo, viską suprantu.

Tačiau mane šokiravo kiek kitas dalykas. Aš galvojau, kad pasveikinti atvyksta žmonės prie vestuvių vietos ir kurie nėra kviečiami į šventę, jiems tikrai užtenka atnešti gėlių ir kokią simbolinę dovanėlę.

Internete net skaičiau,kad priimtina atnešti gėlių ir tiek.

Tačiau pusseserė labai greitai mano mintis išbaidė. Ji pareiškė, kad net nebandyčiau nešti jokių gėlių, nes ji neturės jų kur dėti.

Na gal ir logiška pamaniau.

Nusprendžiau nunešti šampano butelį, gal kaip nors gražiai dekoruotą. Tačiau pageidavimų sąrašas nesibaigė. „Nenešk man jokio šlamšto ir taip bus jo prinešta, man geriau vokelis“.

Po tokio pusseserės prašymo buvau apstulbusi.

Kaip galima šitaip reikalauti. Tačiau tas nesibaigė taip paprastai. Giminaitė man pridūrė, kad tikisi ne mažiau 500 eurų dovanų.

Na šitoj vietoje tai nebe ištvėriau.

Pasakiau, kad nepadoru reikalauti iš žmonių dovanų, kurie net į šventę nėra kviečiami. Kad negana to, kad pareiškė ko nenešti, tai reikalauja dar tokių nemažų sumų.

Pakalbėjau su šeima ir nusprendėme į jokius pasveikinimus neiti.

Mums per brangu ir per nagla, kad yra reikalaujama tokių dalykų.

Vestuvių dieną pusseserei nusiunčiau žinutę su sveikinimu ir palinkėjimu.

Aš jai tikrai linkiu laimės, bet po tokių pokštų nebesinori su žmogumi turėti jokių reikalų. Supranti, kad ne tu esi laukiamas, o tavo vokelis ir brangios dovanos.

Taip ir pasireiškia vartotojiškumas ir nyksta tarpusavio santykiai.

Skaitytoja Gražina

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder