Istorija verta filmo – seno pastato šachtose paslėpti laiškai po 50 metų pasiekė adresatus

Tarp jų – iškilaus Lietuvos kariuomenės ir ugniagesių sąjungos veikėjo, apdovanoto visuomenininko Motiejaus Karašos laiškas giminaitei. Sujaudinti laiškus gavę žmonės dalinosi susirašinėjimų istorijomis.

Rekonstruojant Vilniuje esantį buvusį pašto pastatą, aptiktas neįprastas radinys. Atidengus pastate esančią šachtą, joje rastas pluoštas laiškų. 

"Aplinkybės, kodėl laiškai buvo paslėpti, deja, nėra žinomis. Jie buvo praplėšti, atskirti nuo vokų, todėl tikėtina, kad buvo tikrinti", - pasakoja Lietuvos pašto Klientų patirčių valdymo departamento vadovė Deimantė Žebrauskaitė.

Šachtoje buvo rasta apie 18 laiškų. Nors vokai buvo suglamžyti ir gulėjo atskirti nuo laiškų, daugumą jų pavyko sugrupuoti pagal rašyseną. Tuomet Lietuvos pašto atstovai ėmėsi laiškų adresatų paieškos.

„Užduotis nebuvo lengva – kadangi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keitėsi gatvių pavadinimai, žmonių pavardės, šeimos keitė gyvenamąsias vietas, atsekti pavyko 4 adresatus. Nors praėjo daug laiko, norėjome, kad laiškai vis dėlto juos pasiektų.

Tame matome ne tik savo, kaip pašto, pareigą, bet ir sentimentalią vertę žmonėms, kuriems laiškai buvo skirti“, – sako D. Žebrauskaitė.

Motiejaus Karašos laiškas grąžintas sūnui

Vienas iš rastų laiškų iškeliavo į Ameriką, kur šiuo metu gyvena laiško autoriaus Motiejaus Karašos sūnus. Motiejus Karaša – iškili Lietuvos istorijos asmenybė, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Šaulių sąjungos narys, aktyviai veikė Lietuvos ugniagesių sąjungoje ir jai pirmininkavo, už visuomeniškumą apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde ir Šaulių žvaigždės medaliu, Baltijos ugniagesių sąjungos medaliu.

Antrojo pasaulinio karo metu Karašų giminė iš Lietuvos išsisklaidė po visą pasaulį. Motiejus Karaša 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1951 m. persikėlė į JAV, Baltimorę, kur ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Alvydas Karaša – Motiejaus Karašos sūnus, prieš Antrą pasaulinį karą gimęs Kaune. Sužinojęs apie Lietuvoje rastą tėvo rašytą laišką, jis papasakojo, kad laiškas yra adresuotas jo tetai.  

„Žinojom, kad mūsų laiškai į Lietuvą sovietmečiu būdavo tikrinami ir kartais adresatų nepasiekė. Tikrai nepaprasta, kad minėtas laiškas atsirado“, – įspūdžiais dalinosi Alvydas Karaša.

Pasako jo, sovietinės okupacijos laikotarpiu laiškai buvo vienintelis būdas palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Laiškuose buvo dalinamasi kasdienio gyvenimo realijomis, asmeninėmis naujienomis. Motiejus Karaša vienintelis palaikė ryšį su Lietuvoje gyvenančia teta, o pats Alvydas daug metų susirašinėjo su tėvynėje gyvenusiu pusbroliu.

„Daugumą jo laiškų išsaugojau, kadangi jis gana smulkiai aprašė sovietmečio laikų gyvenimą ir kas pasikeitė po 1990-tų metų. Taigi, jo laiškai man buvo istorinio pobūdžio žinios“, – pasakojo Alvydas Karaša.

Atgautas laiškas nukėlė į vaikystę

Vilniuje gyvenanti gydytoja ponia Genoefa atgavo laišką, jai siųstą vaikystės susirašinėjimo draugės iš Lenkijos.

„Mano vaikystės laikais buvo labai madinga laiškais susirašinėti su vaikais iš socialistinių šalių. Bendravau su vaikais iš Čekijos, Lenkijos ir daugelio kitų Tarybų sąjungos respublikų. Iš dalies tai buvo padiktuota pionierijos bei komjaunimo, skatinant tautų draugystę.

Netgi laikraščiuose buvo specialios skiltys, skirtos vaikams, norintiems susirašinėti“, – prisimena Genoefa.

Genoefai ir jos kartos vaikams laiškai buvo pagrindinis langas į pasaulį. Susirašinėjimas su kitų šalių vaikais padėjo plėsti geografijos ir kultūros žinias, lavinti kalbą, minčių raišką.

Laiškuose buvo pasakojama apie mėgstamas veiklas, renkamas kolekcijas (buvo madinga kolekcionuoti pašto ženklus, degtukų dėžutes, atvirutes, aktorių nuotraukas), kalbama apie perskaitytas knygas, retkarčiais – apie filmus, kurių prieš beveik penkis dešimtmečius būdavo nedaug.

Kartais vaikai netgi siųsdavo siuntinius, dalindavosi nuotraukų iškarpomis, lėlių drabužėliais. Neretai buvo prašoma dalintis kontaktais su kitais vaikais, tokiu būdu plečiant susirašinėjimo ratą.

Ryšį su kai kuriais vaikystės susirašinėjimo draugais Genoefa palaiko ir šiandien. Per laiškus ne tik užsimegzdavo ilgalaikės draugystės, bet ir susikurdavo šeimos.

„Turiu draugę, kuri susirašinėjo su bulgaru ir  už jo ištekėjo. Laiškais jie bendravo ilgai, nuo pat vaikystės, o 1988-ais metais susitiko gyvai, įsimylėjo, susituokė ir išvyko gyventi į Bulgariją“, – pasakoja Genoefa.

Priminė ir kitas istorijas

Kalbėdama apie vaikystės laiškus, Genoefa prisiminė apie nepaprastą radinį, kurį neseniai aptiko savo močiutės sodyboje.

„Šiuo metu darome sodybos remontą ir ant vienos iš sienų, nuplėšę senus tapetus, radome prie sienos prikaltus laiškus”, – pasakoja Genoefa.

Laiškai buvo nuo Genoefos močiutės sesers, kuri su visa šeima – vyru ir trimis vaikais – 1946 metais buvo išvežti į Sibirą, kur labai sunkiomis sąlygomis prabuvo net septynerius metus.

„Ant tos sienos anksčiau kabojo kilimas, kuriame buvo nupiešti elniai. Vaikystėje, atvykę pas močiutė, mėgdavome į jį žiūrėti. Manėme, kad kilimas čia kabo dėl šilumos ir grožio. Pasirodo, po juo buvo slepiami laiškai iš Sibiro. Kadangi buvo tremiami tautos priešais laikyti žmonės, reikėjo slėpti bet kokius bendravimo pėdsakus”, – prisimena pašnekovė.

Dalis laiškų buvo apdegę ir kitaip apgadinti, tačiau išsaugoję sudėtingą šeimos istoriją. Genoefa papasakojo, kad močiutės sesers šeima po 7-erių metų tremties galiausiai sėkmingai išvyko gyventi į Lenkiją, o laiškai padėjo išsaugoti šeimos ryšį iki šios dienos