J. Baliukevič: kas sakė, kad aktoriaus profesija mane žavi?

– Vaidinate ne tik televizijoje, bet ir teatre. Kokį teatrą matėte, kai svajojote jame būti, ir kokį matote dabar? Kas pasikeitė?

– Kai svajojau būti teatre, apie jį beveik nieko nežinojau. Vėliau, kai įstojau į LMTA, teatras man atrodė kaip kažkas didingo, sakralaus, gal net mistiško.

Juk besimokydami mes stebėjome tokių grandų kaip E. Nekrošiaus, R. Tumino, E. Vaitkaus, O. Koršunovo pastatymus.

Gal ir dabar kartais taip atrodo. Tik galbūt mano pozicija pasikeitė iš žiūrovo į kūrybinio proceso dalyvį, tad viskas kiek kitaip dabar.

Šiandien teatras nors ir kitoks, bet nereiškia, kad yra blogesnis.

Apskritai dabar yra labai daug ir įvairaus teatro, kiekvieno skoniui. Džiaugiuosi, kad susirenka pilnos salės žiūrovų. Tik labai laukiu, kai nebereikės visiems dėvėti kaukių ir galėsiu matyti žmonių veidus tiek gatvėje, tiek žiūrovų salėje.

– Kuo Jums skiriasi vaidmuo kine ir teatre? Kas sudėtingiau, lengviau ar įdomiau?

– Man tai visiškai negretinami dalykai, lyg visiškai skirtingos profesijos. Kūrybinis procesas net nepanašus. Todėl, jei yra galimybių ir pasiūlymų, stengiuosi neatsisakyti nei vieno, nei kito.

– Kokio teatro ir kino Lietuvoje norėtumėte pats?

– Norėčiau, kad daugiau galimybių būtų suteikta jauniems režisieriams dirbti profesionalioje scenoje ar filmavimo aikštelėje. Norėčiau, kad valstybė daugiau dėmesio ir lėšų skirtų nekomerciniam autoriniam kinui.

– Žinote, bandžiau surasti informacijos apie Jūsų vaidybinio kelio pradžią, kaip jis prasidėjo, kodėl pasirinkote šią profesiją, tačiau paieškos buvo bevertės. Taigi, kodėl nusprendėte eiti šiuo gyvenimo keliu?

– Dar mokykloje daug laiko leisdavau scenoje. Lankiau ir teatro būrelį, koncertuodavome su mokyklos roko grupe. Kažkaip viskas vyko savaime, o kai nusprendžiau stoti į aktorinį, niekas net nenustebo, nei tėvai, nei mokytojai.

Aš net atsarginio plano neturėjau, jeigu neįstočiau.

– Sėkmei profesijoje didelę įtaką daro mūsų mokytojai, iš kurių pasisemiame labai daug. Kas buvo Jūsų mokytojas?

– Nežinau, kiek aš esu sėkmingas profesijoje, čia kaip pažiūrėsi…

Gal tai yra blogai, net nežinau, bet nemanau, kad aš turiu kažkokį vieną autoritetą. Man atrodo, kad apskritai mūsų profesija yra nesibaigiantis mokymasis, kiekvienas darbas, kiekvienas vaidmuo tam tikra prasme yra mokymasis iš naujo.

– Ar asmeninis gyvenimas, romantiniai santykiai daro įtaką Jūsų kūrybai scenoje?

– Žinoma, kad daro įtaką. Viskas, kas vyksta gyvenime, daro įtaką kūrybai. Visos buvusios asmeninės patirtys turi įtakos, todėl ne išimtis ir santykiai.

– Kas Jums svarbiau: teatro kritikų, artimų žmonių ar žiūrovų įvertinimas?

– Turbūt svarbiausia žiūrovai. Juk jie yra tikrieji mūsų duondaviai ir budeliai.

– Esate minėjęs, jog stodamas į aktorinio meistriškumo studijas žinojote, kokia tai profesija ir kad tapsite atpažįstamas visuomenėje. Ar daug sulaukiate dėmesio? Apskritai ar dėmesys Jums patinka?

– Ne į mikrobiologiją stojau, žinojau, kad nebūsiu užsidaręs laboratorijoje. Tai labai vieša profesija. Natūralu, kad žmonės atpažįsta. O ar patinka? Patinka, kai dėmesys malonus ir kultūringai išreikštas, bet būna visaip.

– Kuo Jus žavi aktoriaus profesija?

– O kas sakė, kad ji mane žavi? Nežinau, sunkus klausimas.

– Kai neturėjote darbo, trims mėnesiams buvote išvykęs dirbti svetur. Kur išvykote ir ką dirbote?

– Kai buvau išvykęs į užsienį, dirbau restorano virtuvėje. Dirbau viską – nuo indų plovimo iki maisto gaminimo, bet džiaugiuosi, kad sugrįžau į Lietuvą.

– Didžioji dalis personažų serialuose, kuriuose vaidinate, yra nusikalstamo pasaulio asmenybės. Kaip manote, kodėl tokio siužeto serialai yra vieni žiūrimiausių?

– Yra įvairių psichologų aprašytų pamąstymų, kodėl žmones žavi tokie siužetai. Nuo patiriamo jaudulio žiūrovui susitapatinant su personažais iki palyginti lengvai gaunamų pinigų. Turbūt vienos priežasties nėra.

– Neseniai pasinėrėte į naują avantiūrą – įrašėte dainą. Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Teisingai įvardijote – avantiūrą. Muzika visada buvo mano gyvenime. Muzika yra neatsiejama teatro dalis. Profesionaliai užsiimti muzikavimu ar dainavimu tikrai neplanuoju, bet muzika šalia manęs visada bus.

Josif Baliukevič – „Reikia keltis ir eiti“