Jaudinanti žinomos motyvatorės istorija: kova su dukros kraujo vėžiu, vyro netektis ir sugebėjimas plačiai šypsotis

Būtent apie tai šį antradienio vakarą LNK laidoje „Bus visko“ – interviu su Laima Povilaityte, „Instagram“ sekėjams gerai pažįstama kaip visada besišypsančia motyvatore, besislepiančia po „Kam tau ta braškė“ vardu.

Stebint Laimą galėtum pasakyti, kad tamsių dienų gyvenime ji nėra mačiusi. Tačiau po jos plačia šypsena slepiasi itin skaudi istorija. Moteris papasakos, ką reiškia kovoti su dukros kraujo vėžiu, išgyventi vyro netektį bei atrasti savyje jėgų tam, kad šiandien plačiai šypsotumeisi.

„Aš teisdavau žmones ir galvodavau – kaip kažkas negali pasikeisti arba kodėl jis piktas. Kai mums atsitiko ši nelaimė, stovėjau parduotuvėje: bėga ašaros, manęs pardavėja kažko klausia, o aš tiesiog duodu tuos pinigus ir nieko negaliu pasakyti. O išėjus galvoju: taip aš atrodau pati, kitas žmogus galvotų, kodėl ji negali kasoj susilaikyti verkus. O tikrai negali.“

Apie tai, kad pustrečių metų dukrytė serga kraujo vėžiu, šeima sužinojo grįžę po atostogų.

„Kiekvienais metais skrisdavome į Egiptą ilsėtis ir grįžę padarydavom tyrimus dėl stomatito, nes ten yra labai nešvaru, vaikai ima viską į burną. Skambina man šeimos gydytoja, sako, Laima, tuoj pat važiuokit į Santariškes, jums reikia išsamesnių tyrimų.

Sako: vežkit vaiką labai atsargiai, niekur nesutrenkit galvos. Tikrai supratau, kad ne stomatitas, na, bet kad gali būti taip stipriai...

Mes atvažiavom į ligoninę, padarė kraujo tyrimą ir sako – žinokit jūsų vaikui kraujo vėžys. Aš net atsisėdau. Apie verkimą nebuvo net kalbos, man buvo šokas. Sakau pakartokit tyrimą, gal kažkas ne taip?“

Vis tik diagnozė buvo tikra. Laima atvira – žemė slydo iš po kojų.

Tačiau supratome viena – kas jei ne mes, šią situaciją galime pakreipti kita linkme. Todėl prisiminusi matytą filmą „La vita è bella „, kuriame vyras patenka į konclagerį su mažamečiu vaiku, tačiau visą situaciją jam pateikia kaip žaidimą ir iki pat paskutiniosios gyvenimo minutės nepraranda pozityvumo, Laima pasinaudojo šio filmo idėja.

„Lygiai tą patį padariau su savo dukra. Mes tai vadinome liga, o aš jai sakiau – išsirink ką tik nori, kai nugalėsime ligą, laimėsim tą prizą. Kai nešdavo lašelines, lašindavo chemiją, aiškinau, kad čia duoda energiją, kad mes galėtume kovoti prieš tą ligą.

Tai va taip mes ją apžaidėm, kad vaikas nepajustų tokio psichologinio mūsų pasidavimo.

Susitarėm, kad neverkiam prie dukros, arba neparodom to, jei reikia – pasikeičiam. Kartais dėl tėvų pasiduoda ir vaikas – jis norėtų stiprybės pasisemti, bet kai mato, kad net tėvai pasidavė, jis nebeturi į ką atsiremti“.