Jeigu jiems vienodai rodo, jūs tokiems žmonėms irgi nieko neskolingi

2023-09-02 15:43

Mums visiems teko tai išgyventi: draugas staiga tarsi atitolo, tapo visiškai abejingas. Toks įspūdis, kad net jeigu kažkuriuo momentu mes pradingsime, jis šito net nepastebės..

Šie žmonės „pamiršta“ paskambinti ar parašyti.

Jie nebesistengia mums padaryti kažką malonaus ar apskritai – bent jau priminti, kas dar egzistuoja mūsų gyvenime.

Jie prisigalvoja įvairiausių pasiteisinimų, kad nereikėtų kur nors eiti kartu.

Jie atsiperka patiktukais internete ir pažadais perskambinti, kada nors atvažiuoti ir t.t.

Kai jų paklausi, kodėl taip yra ir kas atsitiko, jie tiesiog tyli arba atsišaudo juokeliais.

O mums skaudu.

Esame nusivylę ir išmušti iš vėžių. Mes pradedame gilintis į save, bandydami suprasti, ką padarėme ne taip, kuo prasikaltome.

Tačiau atsakymo nėra.

Skausmingai norisi susigrąžinti šio žmogaus dėmesį, kad viskas būtų kaip anksčiau, tačiau deja.

Skaudžiausia tai, kad negalime suprasti KODĖL.

Kodėl šie žmonės mums vis dar tokie brangūs ir svarbūs, o jiems į mus absoliučiai nusispjauti.

Santykiai – ne sporto varžybos, kur griežtai skaičiuojami taškai, kur vertinama, kas kiek į tuos santykius investavo.

Tačiau kai vienas iš draugų nuolat tik duoda, o antrasis maloningai ima, tai nėra normalu.

Dviejų sąjunga nėra vienpusė gatvė, kitaip jie nuo pat pradžių pasmerkti nesėkmei.

Faktas yra tas, kad jei esate kam nors brangus ir svarbus, žmogus visada suras laiko apie save priminti.

Net jei labai užimtas darbe ar kažkas atsitiko.

Juk norint išsiųsti žinutę, užtenka vos dviejų minučių.

Juk tai taip paprasta – duoti suprasti, kad esi prisimenamas, mylimas, kažkam esi svarbus.

Deja, kai kurie žmonės į bendravimą žiūri labai paviršutiniškai ir nerimtai.

Jie turi tiek daug draugų, bičiulių ir pažįstamų, kad kai kuriuos lengvai „pamiršta“: vienu daugiau, vienu mažiau, koks skirtumas?

Dėl to, užuot valandų valandas samprotavę, kodėl jūsų draugas staiga tapo abejingu, verčiau tiesiog leiskite įvykiams klostytis taip, kaip jie klostosi.

Neieškokite kaltų, neplakite savęs ir negalvokite, kodėl viskas vyksta taip, o ne kitaip.

Tegul viskas klostosi taip, kaip klostosi.

Jūsų refleksijos ir pergyvenimai šia tema nieko nepakeis, tad kam save kankinti?

Paleiskite šį žmogų iš savo širdies, minčių ir ženkite toliau. Gyvenimas tuo nesibaigia. Atvirkščiai, kai uždarai vienas duris, atsidaro kitos.

Pavyzdžiui, viena mano kolegė visada buvo atvira ir linksma, ir staiga neatpažįstamai pasikeitė. Tapo šalta visiems biure, arogantiška, tarsi nuo visko nusišalino.

Visi mūsų bandymai susidraugauti sudužo į sieną, kurią ji išsimūrijo aplink save.

Tuo pat metu ji ir toliau draugavo su buvusiais kolegomis ir susitikinėjo su jais, o štai mūsų adresu – šaltis ir tyla.

Kad ir kaip stengėmės su kolegomis išsiaiškinti tokio pasikeitimo priežastį, nieko nesigavo

. Ar tikrai dėl to vertėjo prarasti miegą ir apetitą, ar tikrai atsitiko kažkas neįtikėtino?

Žinoma, ne! Na, jeigu jau taip susiklostė, tai ir bala nematė. Debesuotą dieną mes negalime sustabdyti lietaus. Taip ir čia.

Jei mes kažkam nebeįdomūs, nejaugi dėl to verta toliau švaistyti laiką šiam žmogui? Juk gyvenimas labai trumpas. Ir tas valandas bei dienas galima skirti visai kitiems žmonėms. Tiems, kuriems esame išties brangūs ir svarbūs.

Toks gyvenimas: kai kurie žmonės keičiasi.

Prieš mėnesį galėjo būti puiku būti kartu, bet šiandien viskas pasikeitė.

Šis žmogus, kurį manėte pažįstantis, kaip ir jūs pats, pasikeitė. Pasikeitė jo požiūris į gyvenimą ir žmones.

Viskas pasikeitė! Draugystė ir meilė neturi jokių garantijų. Ir čia nėra kaltų, tiesiog taip viskas vyksta.

Deja, daugelis iš jų per vėlai supras, ką padarė ir kaip jus prarado.

O kai kurie nevertina to, ką turi, kol nepraranda.

Gyvenimas pernelyg trumpas, kad suktume galvą, kodėl žmogus su tavimi draugavo, mylėjo ir staiga – „persigalvojo“.

Kai tik pajusite, kad padarėte viską, kas jūsų galioje, o vietoje atsakymo – tyla, pabučiuokite šį draugą, atsisveikindami, ir ženkite pirmyn.

Dovanokite savo laiką tiems, kurie tikrai to nusipelnė.

Jūs esate verti daugiau nei meilės ir prisirišimo tiems žmonėms, kuriems jūsų nebereikia. Ir juo labiau – nėra prasmės sukti galvos, kodėl taip atsitiko.

vienisumas