Ką lemia moters statusas?

Visuomenės nuomonė

XXI a. spaudimas sukurti šeimą jau nėra toks akivaizdus, kaip buvo XVIII–XIX amžiuje.

Tačiau apklausos rodo, kad ir dabar moterys dėl to patiria didesnę įtampą negu vyrai. JAV statistikos duomenimis, apie 53 % vienišių yra moterys ir apie 47 % – vyrai. T

ačiau sociologai skelbia, kad požiūris į vienatvę abiejų lyčių labai skirtingas. Vienišų moterų statusą Amerikos istorijoje tyrinėja knygos „Spinster: Making a Life of One’s Own“ („Senmergė: savarankiškas gyvenimas“) autorė Kate Bolick.

Anot jos, didžiausias skirtumas tarp partnerių neturinčių moterų ir vyrų susijęs su visuomenės spaudimu vesti arba tekėti. Knygos autorė teigia, kad damos jaučia didelį spaudimą kuo greičiau susirasti antrąją pusę ir sukurti šeimą. Jos labiau trokšta pateisinti visuomenės lūkesčius.

Su kuo tai susiję? Bestseleriu tapusios knygos autorės teigimu, moterys jaučia, kad mažiau negu vyrai gali lemti sprendimą tuoktis.

Vesti ar ne dažniau nusprendžia stiprioji lytis. O silpnoji lytis ir šiais laikais, deja, išgirsta skeptiškų replikų dėl to, kad yra išsiskyrusios, jog negali susirasti antrosios pusės ir pan. Apie tokias kartais kalbama, kad nesusitvarko gyvenimo.

O jeigu neturi vaikų, net gailimasi, nors dažnai net nesigilinama – gal moteris sąmoningai nusprendė neturėti atžalų. Visa laimė, kad dailioji lytis jau tapo laisvesnė, labiau savimi pasitiki ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Viena, tačiau ne vieniša

Nors ekonominė nepriklausomybė suteikia moterims pasirinkimo laisvę ir nėra priežasčių jaustis prastai, jeigu esi neištekėjusi arba išsiskyrusi, tačiau apklausos rodo, kad dažną moterį vienatvė baugina. Ir ši baimė paralyžiuoja laisvę.

Bijanti, susigūžusi, nepasitikinti savimi dama gyvenimą piešia tamsesnėmis spalvomis.

Tikrovė atrodo iškreipta, prisigalvojama ir net prikalbama aplinkiniams įvairiausių dalykų. Tad nekeista, kad paskui tenka išgirsti užuojautų dėl tokio statuso.

Vienišės net dažnai padejuoja dėl savo vienatvės, tačiau būti vienai ir jaustis vienišai – skirtingi dalykai. Taip, būnant vienai galima išgyventi ir vienišumą.

Tačiau taip pat galima jaustis ir sukūrus šeimą. Būdama viena moteris gali jaustis kuo puikiausiai ir visiškai nesijausti vieniša.

Išmokti gyventi kitaip

Didelis skyrybų skaičius rodo, kad moterims reikia mokytis gyventi kitaip; labiau vertinti gyvenimo kokybę, prisiimti daugiau atsakomybės, neperleisti jos kitiems. Taip pat ir visuomenė turėtų žengti naują žingsnį – nustoti vertinti ir kritikuoti vienišius.

Šia tema pasisako ir knygos „Gyvenimas! Vienintelis ir nepakartojamas“ autorė Louise Hay.

Ji teigia, kad priėjome naujas laisvės ribas ir turime keisti mąstymą. Juk ne tas amžius, kai netekėjusi moteris galėjo būti tik tarnaite ištekėjusios damos namuose.

Taip buvo prieš 100 m., tačiau laikai pasikeitė – moterys dabar turi socialinį statusą, balso teisę ir neprivalo gyventi kitų primesto gyvenimo. Šiuolaikinei damai nereikia vyro vien tam, kad būtų išlaikoma arba bent minimaliai aprūpinta.

Dabar dailioji lytis gali daryti karjerą, kurti verslą ir uždirbti daugiau negu vyrai. Moterys gali turėti daug draugų, puikiai save realizuoti ir gyventi taip, kaip nori. Taigi ir požiūris į dailiąją lytį dažnai priklauso nuo to, kaip pati jaučiasi būdama viena.

Viena išsiskyrusi moteris gali labai išgyventi, o kita – kaip tik išsilaisvinti ir dar labiau pasitikėti savimi. Tiesa, pastaroji savybė dažnai susijusi su tuo, ar pati moteris sąmoningai nusprendė nutraukti santykius, ar buvo netikėtai, gal net labai skaudžiai atstumta ir palikta. Pastaruoju atveju atsitiesti ir susiimti labai nelengva.

O tai, kaip gražiosios lyties atstovė jaučiasi, atspindi ir jos išorė, ir elgesys. Dažnai tokia moteris būna kukli, nedrąsi, susigūžusi, apie save galvoja neigiamai. Tarsi patenka į užburtą ratą – kankinasi, kad yra viena, o vienatvės baimė trukdo iš to rato ištrūkti. Nuolatinės mintys apie tai, ką kiti pasakys, kuria iliuziją, kad aplinkiniai visada šneka ir galvoja tik apie ją: smerkia, gaili, apkalba ir t. t.

Tačiau visi turi savų problemų ir daugiausiai mąsto apie save. Tiesa ta, kad beveik visi žmonės daugiau ar mažiau apšnekami, nesvarbu, ką darytų ir su kuo būtų.

Tad pirmas žingsnis norint geriau pasijusti – nustoti svarstyti, ką kiti pagalvos, ir mokytis save mylėti, auginti pasitikėjimą savimi. Kai pats save vertini, dažnai vertina ir kiti.

O kaip darbe? 

Ar darbovietėje į vienišą moterį žiūrima taip pat, kaip į gyvenančią su antrąja puse? Sociologų teigimu, kartais darbdaviai vis dar kreivai žiūri į tokias darbuotojas, ypač turinčias mažamečių vaikų.

Juk jie serga, tuomet mamos nedirba, o gal tuo metu darbe labai reikalinga darbo jėga…

Nors darbdavių elgesys pamažu keičiasi, daugėja atjautos ir supratimo, visgi vienišos bei karjerą darančios mamos dažnai aukoja laisvalaikį, vaikams skirtą laiką ir dėl to neretai jaučia kaltę.

Gera žinia ta, kad atsiranda vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios skuba padėti išsiskyrusioms moterims.

Organizuojamos psichologinio palaikymo grupės, kuriose turi galimybę išsakyti problemas, randa atsakymus, kaip toliau gyventi po skyrybų.

Nemokamas psichologines konsultacijas krizę išgyvenančioms moterims teikia daugelio miestų savivaldybės.

Tokios nevyriausybinės organizacijos, kaip „Moters užimtumo informacijos centras“, gali padėti moterims iš naujo atrasti savo galimybes, net pakeisti darbą ir įsitvirtinti rinkoje.

Tai įdomu!

JAV kolonizavimo laikais žodis „spinster“ tapo britų žodžio „old maid“ (senmergė) sinonimu. Jeigu mergina neištekėdavo iki 23 m., jau buvo vadinama „spinster“.

Dar blogiau, jeigu nepavykdavo ištekėti iki 26-erių. Tuomet vadinta „thornback“ – plokščia spygliuota raja. Bet taip buvo seniai.

Tiesa, yra ir daugiau kultūrų, kurios itin žiaurios vienišėms. Pietų Korėjoje manoma, kad tos moterys, kurios niekada neištekėjo, po mirties tampa mergelėmis vaiduokliais, nes neįvykdė pagrindinės gyvenimo užduoties – neįgijo vyro prielankumo.

4 klausimai specialistei

Geštalto terapeutė ir trenerė Daiva Žukauskienė.

1. Ką lemia moters statusas?

Socialinis vaidmuo kiekvienam žmogui uždeda tam tikrą pareigų, atsakomybių ir naudos naštą. Vaidmuo arba statusas – tai tam tikras rūbas, kuriuo rengiamasi atitinkamomis aplinkybėmis.

Tai lemia žmogaus elgesį, gyvenimo būdą, asmeninę filosofiją ir požiūrį į save. Atlikdami tam tikrus vaidmenis jaučiamės svarbūs, reikšmingi, turintys savo vietą. Kuo daugiau socialinių vaidmenų, tuo asmuo įvairiapusiškesnis, mažiau gresia vienatvė ar nevisavertiškumas.

Su amžiumi kai kurie vaidmenys tampa neaktualūs arba jų netenkama staigiai ir skausmingai. Pavyzdžiui, našle tampama netekus artimojo. Savijauta labiausiai priklauso nuo gebėjimo save realizuoti visuomenėje, mokėjimo keisti vaidmenis, įgyti vis naujų.

Šeiminis dailiosios lyties atstovės statusas anksčiau labiau nulemdavo bendrą jos gyvenimo kokybę. Šiais laikais tai ne taip aktualu, nes moterys labiau savarankiškos ir neapsiriboja vien dukros, mamos ar močiutės vaidmeniu. Santykius kuria kaip draugės, bendruomenininkės, kaimynės, mokslo bičiulės.

Darbinis amžius jau seniai neapibrėžtas išėjimu į pensiją, nes dėl atsiradusio naujo amžiaus barjero – tarpuamžio – moteris gali aktyviai save realizuoti tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime.

2. Ar visuomenėje vis dar populiaru vertinti moterį pagal statusą? 

Moterys pagal statusą vertina save tik tol, kol su kažkuo lyginasi. Išteka vis vyresnės damos, vaikų susilaukia brandžios moterys, o yra tokių, kurios tik numoja ranka į statusą – nesvarbu, ištekėjusi ar išsiskyrusi, tiesiog gyvena savo gyvenimą.

Darbo rinkoje labiau vertinamos vienišės. Tikimasi, kad jos yra karjeristės. Išsiskyrusias moteris mažiau persekioja jų stigma, nes skyrybos su laiku tampa norma arba bent jau galimybe rinktis, kaip nori gyventi. Ištekėjusios moterys lieka per viduriuką – vis dar norma laikoma mase.

Daugiau domimasi tuo, ar gražiosios lyties atstovė užmezgusi santykius, su kuo gyvena, ar turi darbą, vaikų. O ne tuo, ar yra įteisinusi santuoką arba santykius.

3. Kiek nuo pačios moters vidinės būsenos priklauso, kaip į ją žiūri aplinkiniai?

Tiesa ta, kad į mus žmonės žiūri taip, kaip mes į save žvelgiame.

Tik nuo mūsų pačių priklauso, kas esame, kaip jaučiamės ir gyvename. Negalime atsakomybės suversti aplinkai ar kitiems, jeigu jaučiamės nelaimingi. Nelaiminga moteris gali būti tiek ištekėjusi, tiek vieniša, tiek viena auginanti vaikus.

Ne statusas kuria emocinę sveikatą, o nuo pastarosios priklauso, kokius santykius žmogus turės, kaip gyvens ir ką veiks gyvenime.

4. Nuo kokių žingsnelių patartumėte didinti savivertę ir auginti pasitikėjimą savimi?

Pažinti ir priimti save – pirmas žingsnis savęs link. Savivertė auga kartu su savarankiškumu, autonomija, gebėjimu save realizuoti, siekti tikslų.

Ji auga ir su asmenine sėkme – kai ką nors nuveikia, žmogus pats sau paplekšnoja per petį ir save pagiria. Savivertė yra asmens asmeninė kaina, už kurią „parduoda“ savo laiką, dėmesį, triūsą.

Žmogus, vertinantis ir branginantis savo veiklos rezultatus, vertina ir save. Pasitikėjimo savimi pagrindas yra siekti asmeninių tikslų ir turėti asmenines vertybes.