Tik suaugus pradedi galvoti, iš kur kilo „Napoleono“ pavadinimas. Kodėl jis visgi yra „Napoleonas“, o ne, tarkime, „Augustinas“? Arba tiesiog koks nors „Sluoksniuotis“? Žinoma, tokio skanaus torto nebuvo galima pavadinti banaliai. O „Napoleonas“ skamba aristokratiškai bei paslaptingai ir atitinka šventinę nuotaiką.
Kaip ir apie bet kokią mįslę, apie „Napoleono“ tortą sklando daugybė legendų. Yra bent trys pagrindinės ir visos jos gražios. Tad pasigilinkime, kur iš tiesų buvo sugalvotas „Napoleono“ tortas.
Kaip atsirado „Napoleono“ tortas – deserto istorija
Pagal pirmąją legendą, tortas yra susijęs su tikruoju Napoleonu – Prancūzijos imperatoriumi ir karvedžiu, pagarsėjusiu savo pergalingais karais 19 a. pradžioje.
Esą jo žmona, imperatorienė Žozefina, kartą pradėjo pavyduliauti vyrui dėl rūmų damos. Tačiau šis viską neigė ir tikino žmoną, kad tiesiog prašė freilinos pasidalinti puikaus torto receptu.
Įsižeidusi Žozefina pareikalavo tą patį tortą patiekti ryte. Tikrajam Napoleonui teko kviestis virėją ir įsakyti jam per naktį sukurti ypatingą desertą. Virėjas paėmė geriausius prancūzų virtuvės produktus – natūralų grietinėlės sviestą ir pirmos rūšies kviečių miltus – greitai iškočiojo bei iškepė plonus lakštus. Vėliau juos pertepė plikytu kremu. Taip atsirado skanus tortas iš daugybės plonų lakštų, sugėrusių lengvą kremą su stipriu vanilės aromatu. Taip tampa aišku, kas sugalvojo „Napoleono“ tortą!
Antroji legenda taip pat susijusi su imperatoriumi Napoleonu, o tiksliau – su jo armijos sutriuškinimu 1812 m. Pasakojama, kad švenčiant pergalę virėjai kūrė įvairius desertus. Vienas jų buvo nedideli pyragaičiai iš sluoksniuotos tešlos su kremu. Jie buvo gaminami trikampio formos, kas priminė garsiąją nugalėto imperatoriaus trilinkę kepurę. Laikui bėgant pyragaičiai virto pilnaverčiu tortu, kuriam prigijo „Napoleono“ pavadinimas.
O štai trečioji legenda mus nukelia į pietų Italijos miestą Neapolį. Ten nuo seno buvo gaminamas desertas iš daugybės tešlos sluoksnių su pertepimu. Literatūroje šis desertas pirmą kartą paminėtas dar pusę šimtmečio iki Napoleono garsaus prancūzų virėjo François Pierre de la Varenne knygoje pavadinimu „mille-feuille“ (1000 sluoksnių).
Manoma, kad šios knygos dėka desertas paplito po daugelio Europos tautų virtuves. O mus jis galėjo pasiekti būtent tų pačių Napoleono karų laikais ir taip įsitvirtino „Napoleono“ pavadinimu.
Įdomūs faktai apie „Napoleono“ tortą:
Klasikinis „Napoleono“ variantas – tai sluoksniuota tešla ir plikytas kremas. Tačiau yra ir kitų versijų. Štai keletas įdomių faktų apie imperatoriškąjį desertą:
Sluoksniuotą tešlą lakštams reikia užminkyti kuo greičiau, o sviestas turi išlikti ledinis – jokiu būdu negalima leisti jam ištirpti. Tuomet kepant sviestas išskirs drėgmę ir tai suformuos sluoksnius tešlos viduje.
„Teisingas“ „Napoleono“ tortas yra toks švelnus, kad jo gabalėliai tiesiog tirpsta burnoje.
Prancūzijoje į kremą būdavo dedama trintų uogų: braškių ir žemuogių.
Jei į kremą pridėsite sūrios karamelės, abrikosų uogienės ir pistacijų, gausite vadinamąjį „Napoleoną“.
Egzistuoja ir nesaldžios „Napoleono“ versijos su kepenėlėmis, vištiena, taip pat špinatais ir minkštu sūriu.
Verta paminėti, kad gaminti „Napoleono“ tortą yra gana paprasta: tešla užminkoma greitai, lakštai kepa 5–7 minutes, o kremą išplakti – maloniausias užsiėmimas. Torto surinkimas taip pat neužima daug laiko. Sunkiausia dalis dažniausiai būna sulaukti, kol jis šaldytuve pilnai persigers kremu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą