Metai be vasaros: kai gamtos stichija perrašė žmonijos istoriją
Tai buvo laikas, kai pasaulį sukaustė badas, tamsa ir nepaaiškinamas šaltis, o viso to priežastis tūnojo toli nuo Europos ar Amerikos krantų – Indonezijos Sumbavos saloje, kur 1815 m. balandį prabudo Tamboros ugnikalnis.
Katastrofa, kurios niekas negalėjo numatyti
Tamboros išsiveržimas laikomas galingiausiu per pastaruosius tūkstantmečius. Tai nebuvo tiesiog vietinė nelaimė – ugnikalnio išmestų pelenų ir dujų kiekis buvo toks milžiniškas, kad jis pasiekė stratosferą ir apgaubė visą planetą savotišku „skydu“.
Sieros rūgšties dalelės atspindėjo saulės spindulius, neleisdamos jiems sušildyti žemės. Rezultatas buvo šiurpus: ten, kur turėjo vešėti pasėliai, krito sniegas, o vidurvasarį upes sukaustydavo ledas.
Nors tuo metu žmonės nežinojo tikrosios atšalimo priežasties, pasekmes juto visi.
Azijoje, ypač Kinijos Junanio provincijoje, tradicinė ryžių kultūra tiesiog žlugo.
Poetas Li Jujangas savo eilėmis fiksavo neviltį: tėvai pardavinėjo vaikus už saują ryžių, tikėdamiesi, kad naujieji šeimininkai bent jau juos pamaitins.
Šis badas privertė valstiečius ieškoti pelningesnių, gamtos sąlygoms atsparesnių augalų, kas vėliau Junanį pavertė vienu didžiausių opijaus gamybos centrų.
Tai puikus pavyzdys, kaip viena klimato anomalija gali nulemti regiono socialinę ir ekonominę degradaciją dešimtmečiams į priekį.
Europa: tarp bado ir kūrybinio proveržio
Vakarų Europoje situacija buvo ne mažiau tragiška. Airijoje, kuri dar nespėjo atsigauti po karų su Napoleonu, prasidėjo badas ir šiltinės epidemija.
Žmonės, neturėdami už ką pirkti drabužių, dėvėjo skarmalus, kuriuose veisėsi ligas platinančios utėlės.
Valstybė, tuomet dar neturėjusi socialinės paramos mechanizmų, paliko žmones likimo valiai. Tik vėliau politikai, tokie kaip Robertas Peelio, padarė išvadas, inicijuodami sveikatos apsaugos tarybų kūrimą ir naikindami drakoniškus „duonos įstatymus“, kurie dirbtinai palaikė aukštas grūdų kainas.
Tačiau tamsa ir šaltis pagimdė ne tik kančią, bet ir kultūros šedevrus.
Šveicarijoje, ant Ženevos ežero kranto, įkalinta nesibaigiančio lietaus ir audrų, susibūrė literatūros genijų draugija.
Lordas Baironas, Mary Shelley ir Percy Bysshe Shelley, sėdėdami prie židinio ir skaitydami istorijas apie vaiduoklius, nusprendė patys sukurti kažką šiurpaus.
Būtent tą vasarą M. Shelley mintyse gimė „Frankenšteinas“ – romanas, kuris iki šiol laikomas perspėjimu apie žmogaus ambicijų ribas.
Bairono eilėraštis „Tamsa“ tapo tiksliausiu tų metų dvasiniu atspindžiu: „Užgeso saulė... žemė skriejo aklina ir stingstanti“.
Mokslo pamokos ir ledo galybė
Mokslui ši katastrofa taip pat tapo atspirties tašku. Stebėdamas sparčiai didėjančius Alpių ledynus, kurie griovė kaimus ir užtvėrė upes, inžinierius Ignacas Venecas pradėjo gilintis į ledo jėgą.
Bendraudamas su vietiniais gyventojais, jis suprato, kad ledynai praeityje užėmė kur kas didesnius plotus. Taip gimė moderni glaciologija ir suvokimas apie ledynmečius Žemės istorijoje.
Tamboros išsiveržimas mums primena, koks trapus yra mūsų pasaulis.
Šiandien, kai diskutuojame apie klimato kaitą, dažnai pamirštame, kad vienas galingas ugnikalnis gali per kelias savaites nubraukti visą mūsų technologinį progresą.
Tai pamoka apie kuklumą. Mes nesame gamtos valdovai – mes esame jos dalis, priklausomi nuo saulės šviesos, vandenynų srovių ir ugnikalnių ramybės.
Šaltinis: YouTube įrašas / Tamaros Edelman laida
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą