Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (716)

Šiandien ir vėl brausimės į jo dirbtuvę.

Nepaviršinis filosofas

Kadaise į ją ėjau intervuoti skulptoriaus. Ėjau labai „mandra“, nes jau turėjau diktofoną. Gal viena pirmųjų tarp Klaipėdos žurnalistų. Per labai dideles pastangas jo buvau išprašiusi parvežti iš Vakarų Vokietijos. Labai didžiavausi „nauja technologija“.

Skirtingai nei daugeliu atvejų, kai jį kaišiodavau po nosimi kam reikia ir kam nereikia, Regimantas jo neišsigando. Atsakydamas į klausimus į tą didelių kasečių „patefoną“ nedirsčiojo.

Kalbėjo, ką ir kaip jaučia dirbdamas. Be kankinio pozos, bet filosofiškai.

Pokalbis buvo įrašytas į dvi dideles kasetes. Deja, jų neišsaugojau. Kaip ir to interviu laikraštinio varianto - iki kompiuterių ir internetų tebebuvo šviesmečiai.

Bet būtent kalbėdama su skulptoriumi, o paskui „šifruodama“ įrašus, gavau pamoką, kurią vėliau kartodavo įvairiuose seminaruose žurnalistikos virtuozai - diktofonas tėra tik parankinė priemonė.

Kaip dabar tie įrašai praverstų... Tad buvau priversta landžioti internetinėse džiunglėse po kruopelytę rankioti, ką R. Midvikis apie savo kūrybą yra kalbėjęs ir netgi rašęs.

Vitališkos jėgos - kūrybos variklis

R. Midvikis yra išpažinęs: "Pasaulis yra nepakartojamas amžinas vyksmas. Įsižiūrėdamas į tai, ką kuria gamta, juntu, kokia vitališka jėga vykdo visas metamorfozes. Ta jėga persmelkia ir mus. Ir mes tampame amžinojo vyksmo laikini išgyventojai.

Nepaprastai jaudinantis yra pajūrio kraštovaizdis, kur taip ryškiai susilieja stichijos - dangus, žemė ir vanduo. Čia stiprus santarvės su pasauliu, „bendros buities“ jausmas. Čia randu tos vitališkos jėgos apraiškas, išraiškos būdus, netikėtus derinius savo kūrybai. Tai gamtos vyksmo erdvė, kupina energijos. Tai pasaulis, pamatytas kitokiu, vidiniu, matymu, tačiau realus dvasiniam ryšiui."

„Akmentašiui“ paklusdavo įvairios medžiagos

Kartais šiaip jau mažakalbis Regimantas „švystelėdavo“: „Joks aš skulptorius - akmentašys.“ Nors: „Man medžiaga - bronza ar akmuo - ne taip svarbu. Esu “pasidavęs" į monumentalizmą, tad kiekvienai temai reikia atrasti optimalų sprendimą, kuris išryškintų temą, kad kiekvienas žmogus galėtų kuo arčiau ją pajusti, kad autorių suvoktų ne vien meno žinovai ar snobai.

Žudanti europinė statistika: menu domisi penki septyni procentai žmonių, konkrečia meno šaka - tik trys procentai.

Kokia skulptūros prasmė, paskirtis? Ji humanizuoja. Darant paminklą viešoje erdvėje, reikia atsižvelgti, kaip jis bus suvokiamas turinčių paviršutinišką, vadovėlinį, klasikinį supratimą, kitaip jį atmes. Ir paminklas atsidurs tarsi vakuume.

Juokinga, kai menininkai ima šnekėti apie dieviškų galių išlaisvinimą, energetinę įkrovą. Kūrybos procesas keičia patį kūrėją, kuriam pagrindinis ginklas - ne tik protu, bet ir jausmais „išnarstyta“ medžiaga.

Intuicija nurodo variantą, kai staiga pajunti - čia TAI.

Vienam norisi nušlifuoti akmenį, kad jis žvilgėtų, kitam - grubiai aptašyti. Gal išsivysto medžiagos pajautimas, kažkoks „aukštasis pilotažas“. Tai vadinu smegenų šturmu", - yra sakęs R. Midvikis.

O dar yra prisipažinęs, kad, turėdamas pirminį vaizdinį, dieną naktį juo gyvena, turi įveikti baimes „malti mėšlą“, kad nieko nepavyks.

„Kelis mėnesius vartai temą, prieini iki to, kad, stebėdamas gatvės praeivį plevėsuojančiu švarku, mintyse “dėstai" jo švarko klostes, kaip atrodys skulptūroje. Per krizę, dvasios nuopuolį, mintys ima švarėti, kol ištinka nušvitimas. Vieną rytą atsikeli, ir jau žinai, kad turi ką parodyti. O iki tol prastai jaučiuosi. Kai nekuriu skulptūrų tikrovėje, tašau jas mintyse.

Kokia mano skulptūra pačiam reikšmingiausia? Mažiausiai apie tai galvoju. Tik gyvenu šalia pasaulio, stengdamasis įvaryt save į kampą, užspeisti. Niekur „nekyšau“, žmonės išvis užmiršta, kad egzistuoju."

Jei ne „Senamiesčio katinas“... Taip, taip, tas Klaipėdos senamiesčio katinas džentelmeno veidu, apie kurį užsiminta ankstesnėje „Akvarelėje“. Dabar, kaip aš vadinu, tų „popskulptūrų“ pilna Klaipėda. M. Mažvydo alėjoje jų, dažniausiai finansuotų Klaipėdos organizacijų ar klaipėdiškių meno gerbėjų, miesto skvereliuose, prie Dangės, prie marių apstu. Sakyčiau, šioje srityje R. Midvikis su savo globalia ir lokalia filosofija toms skulptūroms Klaipėdoje buvo pirmeivis.

Ir skaudi išpažintis jau gerokai po to, kai buvo išsikraustęs ne tik iš S. Daukanto g. dirbtuvių, bet ir iš Klaipėdos: „Dailininkui visą laiką gresia gyventi “falšyvame„ pasaulyje. Gyveni tarp snobų, kolegų, savitoje hierarchijoje ir pajunti nutolęs nuo realaus pasaulio, atsiribojęs nuo paprastų žmonelių gyvenimo purvo. Aš intuityviai bėgau nuo šios aplinkos, pajutęs tam tikrą šaltuką, atskyrimą, supratęs, kad šiame mieste neturiu ką veikti. Man patinka būt nuošalėj. Po studijų galėjau likti Vilniuje, bet danginausi į Telšius. Buvau silpnas, abejojau, ar išvis būsiu skulptorius. Maniau, jei išlįsiu iš Telšių, esu šio to vertas.“

Mielas R. Midvikiui užsiėmimas buvo slidinėjimas. Kelis dešimtmečius jis dalyvaudavo Lietuvos slidinėjimo čempionatuose. „Randu jėgų intensyvioms treniruotėms prieš kelionę į kalnus, kad nesutižčiau. Lekiu sniegynuose kaip paukštis, vidinės problemos susitraukia į adatos smaigalį, atsiveria kitas - grynas - pasaulio suvokimas. Tuomet jaučiuosi dvasios titanas.“

Taigi, šiandien bent kiek pabandę praskleisti skulptoriaus vidinį pasaulį, kitą savaitę „nersime“ į trijų M - Mindaugo, Mažvydo, Miltinio - paminklų kūrimo peripetijas. Mindaugas įkurdintas Gedimino kalno papėdėje, Mažvydas - Lietuvininkų aikštėje Klaipėdoje, Miltinis - erdvėje priešais legendinį Panevėžio teatrą. Kiekvienu atveju būta aistrų...