Kodėl „Dviračio žiniose“ vis dar nėra A. Dulkio personažo?

Valstybėse, turinčiose karalius, visada bus, kas pasakys, kad karalius – nuogas. O kas yra karalius Lietuvoje? Apie tai bei apie politinę satyrą – Rimvydo Paleckio pokalbis su „Dviračio žinios“ kūrėju Haroldu Mackevičiumi laidoje „Alfa taškas“.

– Kas Lietuvoje yra karalius, kad jūs, humoristai, galėtumėte pasakyti, kad karalius yra nuogas?

– Reikia džiaugtis, kad vieno karaliaus nėra. Veikia valdžių pasidalijimo principas. Kol kas, atrodo, jis veikia puikiai. O kartais nuoga būna Prezidentūra, Seimas ar Vyriausybė.

– Kuris iš trijų jums yra smagiausias personažo kūrimui?

– Šiais metais svarbiausias mūsų personažas buvo pandemija. Gyvename tokioje realybėje jau metus ir pažiūrėjus, apie ką dabar daugiausiai kalbame, tai tikrai nei prezidentas, nei Vyriausybė, nei Seimas nebus pirmoje vietoje. Daugiausia kalbame apie virusą, kad ir kaip būtų liūdna.

– Bet virusas neturi veido, ar apie jį kalbate per personažus? Per kurią asmenybę jums įdomiausią kalbėti apie virusą: Gitaną Nausėdą, Viktoriją Čmilytę-Nielsen ar Ingridą Šimonytę?

– Negaliu sakyti, kad kažkuris vienas stipriai dominuotų, bet vis tiek labiau kalbame apie Vyriausybę, nes ji turi daugiausia įtakos. Tai, matyt, pirmoje vietoje būtų Ingrida, antroje – Prezidentūra, o Seimas turi daug veidų. Tai gali nebūtinai būti gerbiama Viktorija, ji nėra gryna Seimo personifikacija, todėl gaunasi įvairiai.

– Visai neseniai rodėte siužetą, kaip skiepijasi valstybės vadovai, šiuo atveju I. Šimonytės ir G. Nausėdos personažai. Man pasirodė, kad prezidentas skiepo bijojo labiau negu premjerė?

– Kažkas tokiame siužete vis tiek turi būti begemotas. Šiuo atveju juo tapo prezidentas, nors, kaip yra iš tikrųjų, mes nežinome. Manau, kad skiepo nebijo nei vienas, nei kitas, bet kažkurią pusę reikėjo pasirinkti. Tiesą sakant, aš visiškai menkai galvojau tuo metu, kai rašėme siužetą, nes gerai, kad pasiskiepijo jie visi. Tuo metu to pavyzdžio reikėjo. Viskas buvo laiku ir vietoje, taip ir atsirado siužetas.

„Rolando Pakso laikais buvo pastebėjimai mūsų laidai, domėjosi apie mane, bet aš manau, tai buvo ne R. Pakso, o jo patarėjų saviveikla.

– Ar jūs labiau simpatizuojate I. Šimonytei, o G. Nausėdai – mažiau?

– Aš visą laiką sakau, kad laidos draugai yra opozicija. Tai natūraliai tie, kas yra pozicijoje, sulaukia daugiau kritikos, nes jų veiksmai turi įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui. Kažkada sakiau, kad santykis, kuriame 70 proc. yra kritikos pozicijai, o 30 proc. – opozicijai, yra geras santykis. Tai stengiamės to laikytis. Kartais pavyksta, kartais ne, žiūrovams spręsti.

– Kalbant apie meinstrymą, nuomonių formuotojus, pagrindines žiniasklaidos priemones, susidaro įspūdis, kad ši valdžia vis dar turi pasitikėjimo avansą. Tuo tarpu G. Nausėdą tampa madinga pašiepti. Kaip jums atrodo?

– Kartais tarp nuomonės formuotojų matau, kad G. Nausėda pašiepiamas visiškai be reikalo. Dabar mes turime prezidentą, kuris pakankamai gerai atitinka pareigybės aprašymą Konstitucijoje. Gal jis ir yra numeris vienas, bet su savo nuosaikia pozicija jis nepapuola į pirmuosius puslapius. Prie Dalios Grybauskaitės buvome pripratę prie tam tikro aktyvumo, spaudimo, o dabar viskas vyksta šiek tiek nuosaikiau.

– Viena jūsų aktorių Kristina Kazlauskaitė viename renginyje pasakė, kad gudrūs politikai juokiasi iš savo personažų, o apsisukę išeina kurti keršto plano. Ar jums teko patirti kokį nors kerštą?

– Kristina mėgsta skambiai pasakyti, bet keršto tikrai neprisimenu. Šiais demokratiniais laikais ne tiek daug svertų turi politikai, kad galėtų paveikti laidą. Rolando Pakso laikais buvo pastebėjimai mūsų laidai, domėjosi apie mane, bet aš manau, tai buvo ne R. Pakso, o jo patarėjų saviveikla. Tai buvo tas vienintelis kartas, nebent aš kažko nežinau.

– Priminsiu jūsų ypatingą gilinimąsi į Ramūno Karbauskio trąšas. Puikiai atsimename tą epopėją, jūs tikrai parodėte aukštą meistriškumą ir gilias žinias kalbant apie trąšų sudėtį ir pan. Ar simpatija, antipatija vienam ar kitam politikui kažkaip atsiliepia jūsų kūryboje?

– Aš visą laiką stengiuosi savo politines pažiūras, prieš eidamas dirbti, palikti prie durų. Aišku, spręsti ir vertinti gali žiūrovai, ar tai jaučiasi, ar nesijaučia. Tai galbūt vienintelis kartas, kai aš taip susidomėjau vieno politiko asmenybe. Nežinau, ar aš gerai dariau. Jeigu darai politinę satyrą, matyt, reikia laikytis kuo toliau nuo tiesioginės, asmeninės kritikos. Tai gal aš ten ir klaidą padariau. Na, įvyko, tai įvyko. Yra šioks toks rezultatas. Muitinės departamentas yra prirašęs baudų už tas trąšas, procesas dar tęsiasi ir kuo jis baigsis, pamatysime. Tie klausimai liko neatsakyti.

„Na ką, gyvenimas eina į priekį – reikia gyventi.

– Kaip atsakytumėte į klausimą, ar politikoje yra narcizų?

– Geras klausimas. Kiekvieną kartą, kai išrenkamas naujas Seimas, aš peržiūriu seno Seimo narius ir suprantu, kad iš 141 vis tiek būna 30-40, kurių per keturis metus pavardžių nei negirdėjai, nei žinai, kaip jie atrodo. Tai negali sakyti, kad politikoje yra susirinkę vien narcizai. Tie politikai, kurie reiškiasi vien dėl reiškimosi, tarkim, Petras Gražulis, kažkaip nelabai papuola į tokias atsakingas pareigas. Politikoje renkasi makiaveliai. Gal daugiau narcizų yra televizijoje?

– Ar aš nematau, ar iki šiol nėra Arūno Dulkio personažo?

– Nėra. Negaliu sakyti, kad nebandžiau. Aš tam jau esu sugaišęs kokias aštuonias valandas. Kadangi gerb. A. Dulkys yra matomas, dažnai ir daug, tai ir personažą reikia padaryti gerai. Kiekvienas mūsų sėkmingai padarytas personažas mums užduoda lygį. Prastai daryti nesinori. Padaryti bet ką, uždėti kaukę dabar yra labai paprasta. Vis nerandu gero varianto. Esu radęs, kas panašiai kalba, bet nepanašiai atrodo, esu radęs, kas panašiai atrodo, bet balsas visiškai kitoks. Kol tikro varianto nėra, tai ir neskubu.

– Visgi jis yra valdininkas, biurokratas, valstybės tarnautojas. Ar jums pakankamai ryški A. Dulkio asmenybė, kad kurtumėte personažą?

– Matyt, kad nelabai, nes jei būtų ryškesnis, tai tikrai jau būtume padarę.

– Yra posakis: „Nepakeičiamų nėra“. Ar tiktų šis posakis kalbant apie Vytautą Šerėną?

– Žinoma, aš po šiai dienai jaučiu Vytauto trūkumą. Trūksta man Vyto, dažnai mintyse pasitariu su juo, prieš priimdamas sprendimą pagalvoju, ką pasakytų jis. O ką jis pasakytų, per tiek metų aš daugmaž numanau. Manau, kad atspėju. Vyto tikrai trūksta, bet pakeisti stengiamės. Kaip mums sekasi, tai vėlgi spręsti turėtų žiūrovai, bet šiuo metu laidą veda peliukai.

– Turbūt galima sakyti, kad tam tikrame kontekste yra nepakeičiamų.

– Laida niekada nebus tokia, kokia buvo. Ji visą laiką keičiasi. Dabar kolektyvas yra pakankamai atjaunėjęs ir aš tuo džiaugiuosi. Jaunimas dirba ir stengiasi, manau, kad „važiuojame“ normaliai. Visad labai sunku šnekėti apie tuos dalykus, jau greitai bus dveji metai. Na ką, gyvenimas eina į priekį – reikia gyventi.

– Toks ir būtų palinkėjimas visiems.

Archyvų nuotr.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder