Kodėl sovietmečiu marškinėliai be rankovių buvo vadinami - „alkoholička“: išrasti sportininkams ir susiję su smurtu šeimoje

VE.LT

2025-02-05 10:05

Šie marškinėliai buvo sukurti tik sportininkams, o vėliau Sovietų Sąjungoje įgijo abejotinos reputaciją po kino filmo "Sėkmės, džentelmenai".

Filme vaizduojami iš kolonijos pabėgę nusikaltėliai, kurie apsirengę tokiais marškinėliais be rankovių prisistatė sportininkais, atsiliekančiais nuo komandos.

Net ir dabar toks garderobo elementas liaudyje paprastai vadinamas „alkoholička“ ir siejamas su marginaliais personažais.

Marškinėliai buvo sukurti tik sportininkams. Ir tik po to įgijo abejotiną reputaciją.

Kaip tai atsitiko, prie ko čia Marlonas Brando, olimpinės žaidynės ir smurtas šeimoje.

Nuotraukoje: kadras iš filmo „Sėkmės džentelmenai“

Paprastas, kompaktiškas ir patogus daiktas atsirado XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kostiumo formatu „tank suit“ (pažodžiui: „kostiumas plaukimui dirbtiniame vandens telkinyje“) pasirodė Didžiosios Britanijos rinktinės sportininkės 1912 m. Stokholmo olimpinėse žaidynėse, kur pirmą kartą pristatytas moterų plaukimas: marškinėliai ir šortai merginoms sukėlė nemenką rezonansą, nes lengvabūdiškai atvėrė kūną (žinoma, pridėjo merginoms manevringumo ir aerodinamikos).

Vėliau šią tendenciją perėmė sportininkai - su tokiais marškinėliais bėgioti buvo daug lengviau ir efektyviau, ypač prieš vėją.

Marškinėliai be rankovių gamykloje pradėti gaminti 1935 m., kai amerikiečių kompanija „Cooper's Inc.“ juos pradėjo gaminti komplekte su vyriškomis kelnėmis.

Šis stilius buvo pavadintas A-shirt (atletiški marškinėliai), taip pabrėžiant tiesioginę daikto paskirtį.

Patogus siluetas, kaina, praktiškumas - marškinėliai greitai prigijo ir tapo ne tik sportininkų aksesuaru.

Ir tada įvyko tai, ką galima pavadinti kultūriniu reiškiniu: Holivudo svajonių fabrikas ėmė ir (dar kartą) ilgam suformavo stabilų mitą, įvesdamas šį daiktą į masinę kultūrą kaip vizualinę potekstę.

Marškinėliais su petnešėlėmis ėmė puoštis, kaip dabar sakoma, agresyviai vyriški, žemo socialinio statuso personažai - atviros rankos ir pečiai turėjo parodyti žiūrovui, koks šaunus, stiprus ir vyriškas yra herojus - taigi daikto „vaidmuo“ iš sportinio persikėlė į socialinį ir net ideologinį segmentą.

Užsienio visuomenėje susiformavo formulė: muštynės reiškia marškinėlius.

Mitologijai buvo ir dokumentinių atramų: 1947 m. Detroite Jamesas Hatfordas buvo suimtas už tai, kad mirtinai sumušė savo žmoną.

Amerikos televizija ypač pabrėžė, kad piktadarys buvo alkoholikas ir mėgo dėvėti tuos pačius marškinėlius.

Taigi JAV prie paprastų baltų marškinėlių klijuojama etiketė wife beater (namų tironas, žmonos mušėjas), nes šachmatai ir fortepijonas kadre kažkodėl laikomi didelio herojaus intelekto ženklu.

Kadras iš filmo

Holivudas aktyviai palaiko įvaizdį - ir 1951 m. pasirodė vienos garsiausių Tennessee Williamso pjesių „Tramvajus, vardu troškimas“ („A Streetcar Named Desire“) ekranizacija su Vivien Leigh ir Marlonu Brando pagrindiniuose vaidmenyse.

Žavusis amerikietis vaidino Stenlį Kovalskį - lenkų emigrantų palikuonį, darbininkų klasės atstovą, žmonos sesers prievartautoją, mėgstantį išgerti ir parūkyti.

Apsivilkęs riebiais, drapaniškais marškinėliais, aktorius buvo plėšraus seksualumo įsikūnijimas.

Tada šiuos marškinėlius Brando „dovanojo“ kitos Holivudo superžvaigždės: Robertas De Niro („Įsiutęs bulius“), Bruce'as Willisas („Kietas riešutėlis“), Sylvesteris Stallone'as („Rambo“), Nicolas Cage'as („Oro kalėjimas“), Edwardas Nortonas („Amerikietiška istorija X“) ir Hugh Jackmanas („Wolverine“).

Beje, tokiais drabužiais vilkinčios moterys atrodo ne mažiau karingai - prisiminkime bent Lindą Hamilton filme „Terminatorius“ arba Angeliną Jolie filme „Lara Croft“.

Kadras iš filmo

Juodos spalvos gerbėjas Giorgio Armani tvirtino, kad būtent „balti marškinėliai yra mados abėcėlės alfa ir omega“, tačiau Italijos atstovus taip pat paveikė „alkoholiko prakeiksmas“, kai išsireiškimas Dago Tees (sleng. - Dago Tees, slengas - „makaronų marškinėliai“), kuris reiškė, kad šis konkretus drabužis priklauso į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusiems italams, pasižymintiems netvarkingumu, mažais uždarbiais, prastomis manieromis ir perdėtu pietietišku mačizmu.

Nenuostabu, kad daugelis amerikiečių reperių - įžūlumo ir įstatymų nesilaikymo ambasadorių - taip pat mėgo demonstruoti savo „alkoholičkas“: Eminemas, Tupacas, Snoop Doggas ir kiti.

Sovietų Sąjungoje tokio stiliaus marškinėlius vilkėjo visi vyrai. Tačiau kaip „apatinį drabužį“ - po megztiniu arba marškiniais (tai atrodė gana komiškai, ypač kai marškiniai persišviesdavo).

Marškinėliai tapo visiems laikams prie kūno prilipusiu namų apyvokos daiktu - kaip šlepetės ar naminės treninginės kelnės su ištemptais keliais.

Su jais jie plušėjo fabrike, pietums valgė karštą sriubą, virtuvėje ilsėjosi su draugais, balkone traukė svarmenis, o garaže automobilyje - žvejojo.

Žodis „alkoholička“, neatsiejamas nuo prakaituoto proletaro kūno, įėjo į SSRS kalbinę apyvartą kaip paprasto sovietinio darbininko atributas.

Nebūtinai ištvirkėlio.

Nuotraukoje: kadras iš filmo „Kaukazo belaisvė“.

Štai kodėl sovietiniuose filmuose daugelis personažų vilki marškinėlius su petnešėlėmis. Tačiau visi šie „naminiai kostiumai“ iš esmės skiriasi nuo Vakarų eksploatuojamo įvaizdžio.

Jei užsienyje Marlonas Brando, Bruce'as Willisas ar net Freddie Mercury pasirodė su „alkoholičkomis“ Vemblyje, tai čia Frunzikas Mkrtčianas, Aleksandras Michailovas ir Jurijus Nikulinas yra besąlygiški liaudies didvyriai, neturintys nieko bendra su planetos gelbėjimu ar žmonų mušimu.

Nuotraukoje: kadras iš filmo „Brilijantinė ranka“.

Marškinėliai su petnešėlėmis ir toliau aktyviai eksploatuojami siekiant pabrėžti vaidmenį ir mūsų laikais.

Rusijoje, kaip bebūtų, kaskart plačiosios auditorijos simpatijos būdavo to, kuris vilkėdavo "alkoholičką", pusėje - tai atvirumo ženklas ir artumo liaudžiai elementas.

Parengta pagal užsienio spaudą