Kodėl sovietmečiu moterys į kirpyklą nešdavosi alaus ir cukraus?

VE.LT

2025-10-26 09:20

Sovietmečiu moterų išvaizdos priežiūra buvo ne tik estetikos, bet ir socialinio gyvenimo dalis. Grožio kultūra egzistavo net ir esant prekių trūkumui, o kūrybiškumas tapo būtinybe. Moterų kirpyklos, kosmetika, šukuosenos ir mada atspindėjo to meto visuomenės vertybes, ekonominę situaciją bei galimybes.

Kirpyklos – socialiniai centrai

Valstybinės kirpyklos buvo prieinamos visiems, tačiau ne visada pasižymėjo kokybiškomis paslaugomis ar gera aptarnavimo kultūra.

Klientės laukdavo eilėse, kartais net po kelias valandas, todėl norint patekti „be eilės“ dažnai prireikdavo pažinčių arba „nedidelės dovanos“.

Tokios dovanos – kava, šokoladas – buvo savotiška padėka ar susitarimo forma, atspindėjusi vadinamąją „blato“ sistemą, kai paslaugos buvo gaunamos mainais, o ne vien per oficialius kanalus.

Kirpyklos sovietmečiu buvo daugiau nei grožio paslaugų vietos. Tai buvo erdvės, kur moterys kalbėdavosi, dalydavosi naujienomis, aptardavo madas, buitį ir politiką.

Daugelis turėjo „savo kirpėją“, kuriai pasitikėdavo ir lankydavosi daugelį metų. Tokie santykiai dažnai peržengdavo profesines ribas – tapdavo beveik draugiški.

Šukuosenų mados ir stiliai

Sovietmečio mada sekė Vakarų tendencijas, tačiau su vėlavimu ir pritaikyta prie turimų priemonių. Mados žurnalai, tokie kaip „Rabotnica“, „Za rubežom“ ar sunkiai gaunamas „Burda“, buvo pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai.

Populiariausi kirpimai buvo praktiški, tinkantys darbui ir kasdienybei:

Trumpi kirpimai su garbanėlėmis ar bangomis, pavyzdžiui, „bobo“ stiliaus šukuosena – tvarkinga, su kirpčiukais, lengvai prižiūrima.

Tūrinės šukuosenos – ypatingai populiarios 7–8 dešimtmečiuose, kai dauguma moterų darėsi vadinamąją „cheminę“ garbaną.

Vakarinės šukuosenos – pakeltos, tvirtinamos segtukais, formuojamos kupolo ar „bokšto“ formos, dažnai su lakuotu blizgesiu.

Šukuosenos dažnai turėjo būti tvarkingos ir solidžios, nes moters išvaizda buvo siejama su jos socialiniu patikimumu ir darbštumu. Ryškus individualizmas ar pernelyg ekstravagantiški kirpimai buvo laikomi netinkamais „pavyzdingai tarybinei moteriai“.

Priemonės ir kūrybiškumas

Grožio priemonių trūko, todėl moterys dažnai naudojo savadarbius sprendimus. Plaukų lakas buvo deficitas, tad jį pakeisdavo cukraus ar alaus tirpalai, kuriais purkšdavo plaukus, kad šukuosena išsilaikytų.

Vietoj importinių dažų naudodavo chna ir basmą, o norint išgauti šviesesnį atspalvį – vandenilio peroksidą.

Namų sąlygomis šukuosenos buvo daromos su geležinėmis žnyplėmis, kurios kaitintos ant dujinės ar elektrinės viryklės.

Tokie būdai ne kartą baigdavosi nudegimais ar pažeistais plaukais, tačiau tai nesustabdydavo siekio atrodyti gražiai.

Cheminis sušukavimas buvo populiarus ne tik dėl mados, bet ir dėl praktiškumo – plaukai ilgiau išlikdavo suformuoti. Kvapas po procedūros buvo stiprus ir nemalonus, bet rezultatas laikėsi kelias savaites ar net mėnesius.

Cheminis sušukavimas buvo viena pagrindinių to meto mados tendencijų. Kartais tai buvo daroma ant plonesnių pagaliukų, kartais – ant storesnių, po kažkiek laiko atsirado spiraliniai cheminiai sušukavimai. Moterys neturėjo laiko stovėti prie veidrodžio, todėl pasidarydavo cheminį ir vaikščiodavo visos kaip avytės.

Kosmetika ir apribojimai

Kosmetikos pasirinkimas buvo ribotas, o prekės – dažnai vienodos. Parduotuvėse dominavo vietinės gamybos produktai, tokie kaip „Dzintars“, „Novaja zaria“ ar „Svoboda“.

Kvepalai, lūpdažiai, pudros buvo deficitas, o importiniai gaminiai – retenybė, gaunami tik per pažintis arba keliones į užsienį.

Sovietmečiu moterys taip pat be galo troško kvėpintis kvepalais „Krasnaja Moskva“, kitų kvapų nelabai ir buvo.

Šie kvepalai Sovietų Sąjungoje gaminami nuo 1925 metų.

Vėliau atsirado lenkiški kvepalai „Možet byt“ arba „Byc moze“. Dabar moterys jų kvapą apibūdina kaip baisų, bet tuomet nieko kito nebuvo, tad viskas tiko.

Moterys dažnai taupė kosmetiką ir naudojo ją ekonomiškai. Lūpdažis galėjo būti suspaustas iki paskutinio milimetro, o tušas – gaminamas iš paprasto muilo ir vandens.

Nepaisant to, moterys siekė atrodyti tvarkingai, o kosmetikos naudojimas buvo laikomas moteriškumo ženklu.

Grožio suvokimas ir socialinė reikšmė

Sovietmečiu moters grožis buvo vertinamas kaip derinys tarp tvarkos, kuklumo ir darbo etikos. Ideali moteris turėjo būti aktyvi darbuotoja, rūpestinga motina ir prižiūrėta, bet ne pernelyg puošni.

Ryškus makiažas ar labai madingi kirpimai galėjo būti laikomi „buržuaziniais likučiais“ ir nepageidautinais.

Tačiau nepaisant ideologinių rėmų, moterys rado būdų išreikšti savo individualumą.

Šukuosenos ir apranga tapo subtilia saviraiškos forma – mažais žingsniais, bet prieš srovę. Net ir trūkstant priemonių, jos kūrė savo stilių, dažnai pasitelkdamos išradingumą, draugių patarimus ir savadarbius metodus.

Kirpyklos kaip kultūros fenomenas

Kirpykla sovietmečiu buvo ne tik paslaugų vieta, bet ir socialinė erdvė, turinti bendruomeninį vaidmenį.

Ten aptardavo ne tik šukuosenas, bet ir gyvenimą: nuo politikos iki šeimos reikalų. Daugeliui moterų kirpykla buvo vieta, kur galima pabėgti nuo buities, pasijusti išgirstai ir gražiai.

Šiandien tokios kirpyklos ir jų atmosfera liko tik prisiminimuose, tačiau jos turėjo svarbų vaidmenį formuojant kasdienį moterų gyvenimą sovietmečiu.

Nepaisant deficito, moterys sugebėjo išlaikyti norą atrodyti gražiai, o kirpyklos tapo jų socialinės saviraiškos vietomis.

Tai laikotarpis, kai grožis buvo ne prabanga, o pastangų ir išradingumo išraiška, liudijanti stiprų moterų gebėjimą prisitaikyti prie laikmečio aplinkybių.