Marčios elgesys su anyta šokiravo net kaimynus: „Savo ausim netikiu. Kaip gali taip būti?“

Net iš tolo matyti, kad baisingai liūdnas ar kaži kuo susirūpinęs.

Iš karto kviečiu karštimo, plikau žolelių arbatą.

„Na, tai neišdegs man nieko su Valyte, jos namuos dabar karas“, – atlapaširdiškai iš karto atveria skaudulį.

Rimantas – našlys, prieš dešimtmetį žmoną palaidojo.

Naujos neieškojo, sukosi vienas, kol mes, kaimynai, prikišamai pirštu Valytės neprirodėm.

Toji saviškį prieš porą metų žemėn paguldė. Irgi naujo gaspadoriaus nesidairė.

Betgi, sakom, žiūrint iš šalies matyti, kad jiedu kuo puikiausiai į porą tiktų: Rimantas triūslus ir taikaus būdo, ko imsis, darbas rankose ištirps, Valytė – geros širdies ir rūpestinga, uošvį netrumpai slaugė, paskui pasiligojusiam saviškiui visokeriopą pagalbą teikė.

Pažindinti nė nereikėjo, abu toj pačioj gatvėj, teko tik paskatinti glaudesnį ryšį užmegzti.

Čia Rimantas pasisiūlė Valytei porą lysvių sukasti, vaismedžius išgenėti, toji pietų, paskui ir vakarienės pakvietė, paskui, žiū, abu ir pasivaikščioti išėjo.

Vienatvišką Rimanto melancholiją lyg vėjas nupūtė, o ir Valytė iš netekties liūdesių išsivadavo, buvo matyti, jog su piršlybom pataikėm, ir atrodė, jog našliai tuoj tuoj su visam susieis.

„Mes norėjom, visko čia buvom prisiplanavę, susirašyt ruošėmės, bet vaikai prieš“, – taria atsidūsėjęs.

Katro vaikai? Kodėl prieš?

Juk nė vieni su tėvais negyvena, o ir aplanko net ne kasmet.

Abi Rimanto dukterys sostinėje, Valytės vyresnysis sūnus su visa šeimyna Norvegijoje, kitas Kaune.

Per abu anūkų būrelis, bet jie nė karto čia nevasarojo.

Katram gi pensininkų tėvų gyvenimas užkliuvo?

„Valytės kaunietė marti atlėkė, baisingą triukšmą pakėlė.

Sako, ko tau, seni, namie nesisėdi, į svetimą gerą taikaisi?

Galima sakyt, ėmė ir pro duris išgrūdo“, – pasakoja apie ką tik patirtą išgyvenimą.

Rimanto dukterys tik numykė, bet bent jau nieko negražaus nesakė.

Valytės vyresnysis, kuris užsienyje, atrodo, net apsidžiaugė, o štai šioji marti jau telefonu klyktelėjo, kad tenedrįsta anyta senatvėje nesąmonių krėsti.

Esą seniai suplanuota, kad namus paveldės anūkai.

Marti neištvėrė ir ant slenksčio išdygo.

„Buvom ką tik vėlyvus pusryčius pavalgę, arbatą gėrėm, Valytė orkaitėn sukišo sausainių skardą.

Girdim – skambina, nušlepsėjau durų atrakinti. Iš karto nesusigaudžiau, kas daros, jauna moteris įsiveržė vidun mane stumteldama.

Ir iš karto rėkt.

Valytė į ašaras.

Mane va šitaip su šlepetėm kieman ir išgrūdo“, – kilsteli peršlapusios vilnos apavą.

Klausau ir savo ausim netikiu.

Kaip gali taip būti?

Čiumpu paltą ir lekiu skersai gatvę pas Valę.

Ji sėdi virtuvėje lyg stabo ištikta, o jaunoji laksto po kambarius ir naršo spintose.

„Ko?!“ – atvykėlė agresyviai šaukia man į akis ir jau tiesia rankas stumtelti prie durų.

Tuo metu Valė blinkt nuo kėdės.

„Greitąją!“ – rėkiu ir tuo pačiu plekšnoju per veidą, viliuosi, kad nuo streso tik apalpo.

Marti skambina 112, labai dalykiškai aiškina, kad pensininkę ištiko gal širdies smūgis ar kas panašaus.

Per mūsų namų langą Rimantas, matyt, pamato greitąją, atskuba, kai Valę su vežimėliu jau stumia į automobilio vidų, čiumpa jos ranką.

Toji atgavusi sąmonę, atsimerkusi, bet su deguonies kauke, nekalba.

Marti medikams diktuoja savo kontaktus.

Sako, užrakins namus ir atvažiuos į ligoninę.

„Štai viskas ir išsisprendė“, – Rimanto adresu pašaipiai mesteli kaunietė.

Na jau ne!

Valytė atsigaus ir tada jau pažiūrėsim.

Agė Ragaitė, www.panskliautas.lt

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos