Modelį Igną Valodką svaiginimu ir pagrobimu apkaltinusi mergina: norėjau tik pažiūrėti, ar mano sukurta istorija paplis

„Praėjusią vasarą K. M., su kuria buvau pažįstamas, pamatė mane mieste su mergina A. K.

Tą patį vakarą K. M. socialiniame tinkle paskleidė melagingą informaciją, kad neva apnuodijau ir pagrobiau merginą. Instagram storiuose žmonės pradėjo plačiai dalintis paskleista žinute, prirašydami „atsargiai“, „saugokitės“ ir pan. su mano nuotrauka ir nurodytu netikru mano amžiumi.

Tą pačią dieną pamačiau, kad atsirado anoniminių išgalvotų prievartavimo istorijų.

Visą šmeižtą ir apkalbas platino keletas Instagram paskyrų, valdomų G. Š., E. G. ir D. J. (jos manęs nepažinojusios).

Apie paskleistą melagingą informaciją iškart pranešiau policijai.

Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, A. K. patvirtino, jog paskleista žinia internete apie mane nebuvo tiesa: niekas jos nei nuodijo, nei grobė.

Apklausos metu apklaustieji atsiprašinėjo už savo žinutes ir prisipažino besigailintys. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl baudžiamosios atsakomybės asmenims, prisidėjusiems prie šmeižto, viena mergina prisipažino, kad sukūrė prievartavimo istorijas nieko blogo nelinkėdama.

Tikino, kad tiesiog norėjo pažiūrėti, kiek populiarumo susilauks jos parašytos išgalvotos istorijos, tačiau nesitikėjo, kad jos taps vienos populiariausių ir sukels šmeižto bangą.

Kažkam tokie išsigalvojimai atrodo juokingi, tačiau man pridarė daug žalos ir apjuodino mano vardą, patyriau daug streso. Ne tik turėjau atlaikyti paplitusį šmeižtą, bet tai pakenkė ir mano karjerai.

Merginos, organizavusios šmeižtą, siuntė melagingą informaciją į universiteto bendruomenę (red. past. I. V. turi daktaro laipsnį, – yra baigęs ekonomikos doktorantūros studijas).

Rašė „Mados Infekcijai“, kad manęs saugotųsi ir neleistų pristatyti kolekcijų (red. past. I. V. – modelis, turintis sutartį ir su Madrido modelių agentūra). Melagingą informaciją siuntinėjo mano Instagram sekėjams“, – pasakoja žinomas vyras.

Iš tyrimo dokumento: „Ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad I. V., padaryta neturtinė, moralinė žala.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 28 straipsniu, n u t a r i a pripažinti I. V. nukentėjusiuoju.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str. (Šmeižtas) numatyta, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“

Jei vyras, tai kaltas be teismo?

Pastaruoju metu visuomenėje vis daugiau kalbama apie nuo šmeižto nukentėjusius vyrus. Neseniai žinomas Holivudo aktorius Johnny Deppas laimėjo bylą dėl šmeižto, susijusio su straipsniu, kuriame jo buvusi žmona Amber Heard teigė, kad tapo smurto auka.

Teismas nustatė, kad teiginiai apie jos neva patirtą smurtą artimoje aplinkoje yra juodinantys J. Deppą, ir aktorė buvo pripažinta kalta dėl šmeižto.

Teisininkės Rasos Vaičekauskytės komentaras

Igno Valodkos istorija kelia klausimų apie susiformavusią stigmą: kodėl pasklidus išgalvotoms istorijoms apie vyrą, kaltinamą merginos pagrobimu ir prievartavimais, šis visuomenės akyse tampa kaltas be teismo?

„Nors žmonių atsparumas melagienoms auga ir visuomenė nebetiki kiekviena naujiena, pasirodžiusia socialiniuose tinkluose, bet yra patvirtinta, jog žmonės linkę tikėti klaidinga informacija, kai ji patvirtina jų mintyse egzistuojančius įsitikinimus.

O šiuo atveju visuomenė, išgirdusi apie tokią situaciją, kad vyras kaltinamas merginos pagrobimu ir prievartavimais, tuo patiki, nes mūsų visuomenėje dažniausiai kalbama būtent apie vyrų tokio pobūdžio vykdomas nusikalstamas veikas.

Šis reiškinys stipriai latentinis, t. y. išoriškai nepastebimas dėl pačių vyrų įsitikinimų, delsimo kreiptis pagalbos. Vyras, patyręs moters smurtą, dažniausiai jaučia savo suvokto silpnumo stigmą. Ir pripažinti tą silpnumą vyrui dažnai yra tabu, gėda, nes tai nevyriška; nenori kreiptis į policiją; mano, kad pats susitvarkys; ir t.t.

Todėl mūsų visuomenėje vyrauja nepagrįstas klaidingas įsitikinimas, kad smurtautojai pagrinde yra tik vyrai, kadangi net tada, kai išgirstame apie sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, žmona nudūrė vyrą, automatiškai daroma išvada, kad, matyt, jis pats kaltas, jis prieš tai ją daug kartų engė.

Taigi nenuostabu, kad ir I. Valodkos atveju jis visuomenės akyse iš karto tapo kaltas be teismo. Nes mūsų visuomenė nėra linkusi gilintis į faktines aplinkybes, aiškintis, ieškoti tiesos, ar taip tikrai buvo. Dažnai mes skaitome tik antraštes.

Melagingų naujienų kūrėjai tai supranta. Todėl netikra naujiena gali būti tiesiog užkabinanti antraštė arba suklastota nuotrauka, iš kurių gimsta tolesni prasimanymai, patvirtinantys žmonių mintyse egzistuojančius įsitikinimus.

Todėl šiuo atveju raginu vadovautis šia išmintimi: „Neskubėk teisti, o skubėk suprasti“, – sakė teisininkė.

Ar galima sakyti, kad tokios istorijos kaip Igno Valodkos, Jonny Deppo yra precedento neturinčios ir tam tikra dalimi revoliucinės – keičiančios visuomenės požiūrį į vyrus šiose temose?

„Žinoma, ir to geriausias įrodymas yra BK 154 str. atliktos pataisos – nuo 2023-06-01 pagal BK 154 str., atsako tas, kas per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą“, – pasakoja R. Vaičekauskytė.

Kaip žmonėms suprasti, kada internete, socialiniuose tinkluose platinama informacija, yra melagiena, o kada ne?

„Šiandieniniame informacijos prisotintame pasaulyje natūralu, jog kasdieniame naujienų sraute susiduriame su gausiu įvairios informacijos kiekiu, iš kurio atsirinkti, kas yra melagiena, o kas ne, neabejotinai yra sudėtinga.

Nors žmonių atsparumas melagienoms auga ir visuomenė nebetiki kiekviena naujiena, pasirodžiusia socialiniuose tinkluose, bet yra patvirtinta, jog žmonės yra linkę tikėti klaidinga informacija, kai ji patvirtina jų mintyse egzistuojančius įsitikinimus.

Todėl šiuo atveju labai svarbus yra kritinis mąstymas – tai gebėjimas galvoti, analizuoti ir daryti tam tikras išvadas, kas neabejotinai gali mums padėti apsaugoti save nuo melagienų ir suprasti, kad faktiniai argumentai yra svarbesni už mūsų įsitikinimus.

Kadangi nuolat savo Instagram paskyroje kalbu apie visuomenei aktualias temas iš teisinės pusės, naujausią teismų praktiką, dalinuosi aktualiais aspektais iš savo atstovaujamų bylų, sekėjams vis primenu, kad bet kokią informaciją išmoktų vertinti kritiškai, ypač kai apie ją kalba ne tam tikros srities profesionalai“, – sakė teisininkė.

Kas gresia asmenims, skleidžiantiems šmeižtą?

„Svarbu žinoti, jog už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą gali būti taikoma tiek civilinė, tiek baudžiamoji atsakomybė.

Tačiau prieš atsakant į klausimą, kas būtent gresia už šmeižtą, reikėtų trumpai aptarti, kas iš viso yra laikoma šmeižtu.

Šmeižimas baudžiamosios teisės prasme yra tuo atveju, kai apie asmenį yra paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šiuo atveju svarbūs keli kriterijai:

• pirmas, paskleista informacija turi būti melaginga, t.y. neatitinkanti tikrovės;

• antras, svarbus tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo būdas, t.y. skleidžiama informacija turi būti pateikta kaip faktas, bet jokiu būdu ne kaip asmens nuomonė, prielaida ar samprotavimas, t.y. informacija, žinios turi būti konstatuojamojo pobūdžio.

Tai turi būti teiginio konstatavimas, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju buvo Instagram istorijose paskleisti duomenys, kad I. G. neva apnuodijo ir pagrobė merginą, ir buvo dalijamasi žinutėmis, prašant žmonių „saugokitės“, „atsargiai“, kurios šiuo atveju neabejotinai laikomos konstatuojamojo pobūdžio žinutėmis;

• trečias, svarbiausia, jog tokio tipo šmeižikiška informacija apie kitą žmogų taptų žinoma bent vienam trečiajam asmeniui, ir svarbiausia, kad jos paskleidimas turi būti atliktas per visuomenės informavimo priemonę (per socialinius tinklus, radiją, televiziją, spaudą, ir t.t.), kas be kita ko konkrečiai jau yra įtvirtinta ir BK 154 str. normoje, kurios pakeitimai įsigaliojo nuo šių metų birželio 1 d. Kadangi iki 2023-06-01 BK 154 str. redakcijoje nebuvo konkretumo, ir buvo tiesiog nurodoma, „tas, kas paskleidė“, o jau nuo 2023-06-01 BK 154 str. įsigaliojusioje redakcijoje yra aiškiai įtvirtinta, kad „tas, kas paskleidė per visuomenės informavimo priemonę“;

• ketvirtas, paskleista tikrovės neatitinkanti informacija turi paniekinti, arba pažeminti asmenį, arba pakirsti pasitikėjimą juo;

• penktas, visai naujas, su naujausiais BK 154 str. pakeitimais, įsigaliojusiais nuo 2023-06-01, atsiradęs elementas, tikėtinai sąlygotas socialinėje erdvėje vis atsirandančių tokių, kaip I. V. atvejų, patenkantis į šmeižimo sudėtį, t.y. melagingas kito asmens apkaltinimas, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą.

Taigi, šiuo atveju nukentėjusysis, manydamas, jog buvo apšmeižtas, turėtų kreiptis į policiją ar prokuratūrą, prašydamas inicijuoti ikiteisminį tyrimą.

Pagal BK 154 str. baudžiamosios teisės prasme, asmuo, paskleidęs apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba apšmeižęs asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Bet svarbu akcentuoti, jog nepaisant gresiančios baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui gali būti taikoma ir civilinė atsakomybė, kadangi nukentėjusysis gali kreiptis ir į teismą su ieškiniu.

Civiliniame procese, kaltininkui gali būti nustatyta pareiga atlyginti tokiu elgesiu padarytą turtinę (pvz., netektas pajamas dėl reputacijos pablogėjimo ir pan.) ir neturtinę (moralinę) žalą, bei civiliniame procese nukentėjusysis gali reikalauti viešai paneigti paskleistus duomenis, nes baudžiamasis procesas nenumato tokios galimybės, kadangi baudžiamojo proceso rezultatas yra tik kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui“, – sakė teisininkė.

„Mitas yra tai, kad vyrai smurtauja labiau nei moterys. Nieko panašaus. Tiesiog vyrų smurtas yra lengviau įrodomas, jeigu jis fizinis. Moterys daugiau naudoja psichologinį smurtą ir dar neaišku, kas skaudžiau.

Mūsų visuomenėje nepakankamai kalbama apie psichologinį smurtą. Istorijų yra įvairių, pvz., būta atvejų, kada skyrybų metu tėvas melagingai apkaltintas vaiko tvirkinimu.

Tokio psichologinio smurto priežastis – sukelti kitam žmogui skausmą. Smurto priešingybė – meilė. Žmonės, kuriems sunku mylėti, pasitelkia smurtą“, – sako psichoterapeutas Saulius Subačius.

Kas vyksta žmogaus, sukuriančio tokias melagingas istorijas, ir šmeižiančio, psichikoje?

„Yra žmonės, kurie empatiškai jaučia kito žmogaus jausmus. Tad jei jaučiu kito žmogaus skausmą, negaliu jos skaudinti, nes man skauda kartu su juo.

Priešingybė tam – žmonės, kurie negali jausti kito žmogaus skausmo. Jeigu kalbėsime apie kraštutinius atvejus, tai tam terminai būtų psichopatai, socioptai, toksiniai narcizai.

Tokie žmonės vadovaujasi principu, kad tikslas pateisina priemones“, – teigia specialistas.

O kaip žmonėms, girdintiems tokias istorijas, atskirti, tiesa tai ar ne?

„Mažam vaikui sunku išbūti su dvilypiškumu, t.y. jam norisi žmones skirstyti į blogus ir gerus. Deja, bet kai kurie suaugę tam tikrais aspektais vis dar pasilieka 5-ečio psichikoje: vertinant sudėtingas situacijas norisi kuo greičiau priimti sprendimą – nuteisti arba išteisinti.

Būsena, kurioje reikia ieškoti atsakymų, vargina. Todėl žmonės gali „šokti“ į emocinius kraštutinumus dėl emocinės nebrandos. Ir yra linkę greičiau nuteisti, kad patys galėtų nusiraminti.

Žmogus, suvokiantis, kad pasaulis nėra tik juoda ir balta, neskuba teisti, o duoda sau laiko įsigilinti į situaciją. Problema yra ta, kad daug kas nenori gilintis. Jie neieško tiesos.

Daugelis žmonių yra prikaupę pykčio, ir tos situacijos, apie kurias išgirsta, pvz., socialinėje erdvėje, suveikia kaip proga tiesiog „išsivemti“.

Kitas dalykas, tai perkėlimai. Pvz., kai girdima istorija apie kitus primena girdinčiojo išgyvenimus.

Tarkime, jeigu moteris klauso istoriją apie Igną, kuri jai primena jos pačios patirtį su, tarkime, Antanu, tai šios moters akyse – jau nebe Ignas, o jai pažįstamas Antanas, kuris kažkada kažką bloga padarė.

Nepradirbta žaizda atsiveria kaskart, kai išgirstama ją primenanti situacija.

Dar viena priežastis gali būti projekcijos.

Tarkime, žmogus turi polinkį vogti, bet pats sau to nepripažįsta – neigia. Išgirdęs apie kitam mestus kaltinimus vagyste, gali iškart pasmerkti, nes tai primena paties šešėlinę pusę“, – pasakoja S. Subačius.

Ar vyrai turi į kur atsiremti?

„Kalbant apie Igno atvejį, galim tik įsivaizduoti, ką jam teko išgyventi, kai plačiu mastu paplito kaltinimai pagrobimu, komentaruose atsirado išgalvotų istorijų apie prievartavimus. Ir ta informacija savo socialiniuose tinkluose dalinosi net ir kai kurie žinomi žmonės, nepasivarginę įsigilinti, ar tai nėra melagiena.

Kiek vyrai pajėgūs atlaikyti tokias situacijas?

Įsivaizduokim, kaip gali būti sunku, kai atstumia vienas žmogus. O kaip atlaikyti, kai atstumia, pvz., 100 žmonių? Jeigu tas vyras silpnesnis, emocinio raštingumo mažiau, jo skausmą galima dar iš 10 kartų padauginti.

Dažniausiai ką vyrai daro, tai bėga nuo skausmo. Tai gali būti socialiai nepriimtini būdai: alkoholis, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai. Ir gali būti socialiai priimtini būdai, pvz., darbomanija.

Bėda ta, kad kuo labiau bėgam nuo skausmo, tuo jis labiau stiprėja. Galiausiai pasiekia tokį lygį, kuriame žmogus lėtai žudosi priklausomybėmis, kad nejaustų skausmo.

Būna, vyrai skambina emocinės paramos linijai, ieškodami pagalbos. Tą labiau daro jaunesnė karta. Senesnė karta linkusi įnikti į alkoholį.

Taigi geriausiu atveju toks žmogus kreipiasi pagalbos. Blogiausi atvejai baigiasi savižudybėmis“, – sako S. Subačius.