Nepaprastai įdomūs planetos kampeliai, kuriuose apsilankyti - beveik neįmanoma

Mūsų Žemėje yra tikrai nuostabių vietų, kuriose žmonės apsilanko labai retai. Patekti į šiuos gražiausius planetos kampelius yra nepaprastai sunku, o dažnai - tiesiog pavojinga. Leiskimės į virtualią kelionę po keisčiausias ir pavojingiausias Žemės rutulio vietas.

Herdo sala (Australija)

Nederlinga vulkaninės kilmės sala Antarktyje, esanti tarp Madagaskaro ir Antarktidos, yra laikoma viena atokiausių vietų Žemėje. 368-se kalnuotos sausumos kvadatiniuose kilometruose, kurių didelę dalį dengia ledynai, gyvena pingvinai, ruoniai ir jūros paukščiai.

2000 m. Havajų universiteto mokslininkai pastebėjo dviejų kilometrų ilgio lavos srautą, nuolatos išsiliejantį iš Mausono ugnikalnio 2745 m aukščio viršūnės.

Būti saloje yra ne tik mirtinai pavojinga, bet ir nukakti iki jos yra labai sudėtinga. Iki artimiausios gyvenamos teritorijos reikia plaukti apie dvi savaites.

Gyvačių sala (Brazilija)

Keimada Grandė arba Gyvačių sala, kaip ją vadina patys brazilai, yra nedidelis, vos 0,43 kv.km ploto sausumos lopinėlis prie Brazilijos krantų. Ji yra žinoma kaip vieta, kur gyvena viena pavojingiausių gyvačių Žemėje - salos botropsas, kurios nuodai tiesiog tirpdo žmogaus kūno audinius.

Saloje gyvena daugiau kaip 4000 gyvačių, todėl ši vieta - viena pavojingiausių Žemėje. Brazilijos vyriausybė uždraudė bet kokius vizitus į salą, išimtis kartą per mėnesį daroma tik gyvates tyrinėjantiems mokslininkams.

Šiaurės Sentinelo sala (Andamanų salynas)

Šią nedidelę, tankiais miškais apaugusią salą Bengalijos įlankoje juosia koralinis rifas, todėl prie jos sunku priplaukti laivu. Vis dėlto ne tai yra pagrindinė kliūtis lankytojams.

Šiaurės Sentinele gyvenantys žmonės visiškai nenori bendrauti su visu likusiu pasauliu. Jie yra viena paskutiniųjų pasaulio bendruomenių, nepaliestų šiuolaikinės civilizacijos.

2008 m. aborigenai nužudė du žvejus, valtimi neatsargiai pernelyg priartėjusius prie salos. O po katastrofiško cunamio Indijos vandenyne 2004 m. prie salos atskridusį mokslininkų, norėjusių įvertinti nuostolius šiame rajone, sraigtasparnį sentinelai apmėtė akmenimis ir šaudė į jį strėlėmis.

Lasko urvas (Prancūzija)

Sudėtingame urvų šiaurės vakarų Prancūzijoje komplekse yra vieni žinomiausių paleolito epochos piešinių ant uolų. Senovinių meno kūrinių amžių specialistai vertina 17 000 metų, o juose yra vaizduojami stambūs gyvūnai, kurie kadaise gyveno tame regione.

Urvai net buvo įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo fondą, tačiau nuo 2008 m. buvo visiškai uždaryti visuomenei dėl nepaprastai spartaus pelėsių ir grybelių augimo. Dabar į Lasko urvus pora dienų per mėnesį turi teisę įeiti tik keletas mokslininkų.

Povelja (Italija)

Ši nedidelė sala yra Venecijos lagūnoje, tarp Venecijos ir Lido. 1645 m. joje buvo pastatytas fortas, naudotas saugoti vartams į lagūną. Pasakojama, kad jau nuo Senovės Romos laikų į salą būdavo gabenami sergantieji maru. 1922 m. Poveljoje buvo pastatyta psichiatrijos ligoninė, kurioje neva būdavo atliekami šiurpūs eksperimentai su pacientais. 1968 m. ligoninę uždarius, sala buvo apleista.

Sklando gandai, kad saloje knibždėte knibžda maro, karo ir kruvinų medikų eksperimentų aukų vaiduoklių. Italijos vyriausybė 2014 m. pasiūlė salą išnuomoti 99 metams, kad ji būtų atgaivinta.

Slaptieji Vatikano archyvai (Roma, Vatikanas)

Giliai po žeme Vatikane yra paslėpti archyvai, kuriuose yra surinkti kone visi Šventojo Sosto aktai bei istoriniai dokumentai, popiežių buhalterinės knygos ir kita oficiali korespondencija, kurios dalis datuojama VIII a.

Archyvai, oficiali Romos popiežiaus nuosavybė, saugomi stelažuose, kurių bendras ilgis sudaro 85 km. Archyvais leidžiama naudotis labai nedideliam juos prižiūrinčių darbuotojų skaičiui ir vos keliems kvalifikuotiems mokslininkams, kurie atrenkami laikantis itin griežtų kriterijų.

Isė šventykla (Japonija)

Isė šventykla, esanti Mijė prefektūroje, yra sintoistų šventyklų kompleksas, skirtas deivei Amaterasu. Isė sudaro dvi pagrindinės šventovės ir apie 125 mažesnių šventyklų. Pagrindinė šventykla, kaip manoma, buvo pastatyta trečiajame amžiuje, o mažesnės šventyklos keičiamos kas 20 metų, sutinkamai su sintoistų religinėmis pažiūromis į mirtį ir atgimimą.

Iš išorės čia mažai ką galima pamatyti, išskyrus tvorą ir šiaudiniais stogais dengtus pastatus. Įeiti į vidų turi teisę tik vyriausieji šventikai arba dvasininkai, kurie yra Japonijos imperatoriškosios šeimos nariai.

Zona 51, Nevada (JAV)

Bet kuris draudžiamų vietų sąrašas būtų neišsamus be „Area 51" - karinės bazės, kuri yra JAV Edvardso karinių oro pajėgų bazės padalinys. Zona 51, esanti Nevados valstijos pietuose, yra ypač slapta ir jau seniai yra laikoma objektu, kuriame išbandomi eksperimentiniai lėktuvai ir ginklai.

Suvenyrų prekeiviai sumaniai išnaudoja ufonautų gerbėjus, atvykstančius į Nevadą. Pixabay nuotr.

Sąmokslų teoretikai mano, kad šioje bazėje yra laikomas ir tiriamas 1947 m. Rosvele sudužęs nežemiškos kilmės kosminis laivas ir jo įgula. Nors teritorija aplink „Area 51" yra populiari turistinė vieta besidomintiems ufologija, patekti į bazę yra visiškai neįmanoma. Oro erdvė virš bazės taip pat yra uždara zona.

Čin Ši Huango kapavietė (Kinija)

Pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huango, mirusio 210 m. pr.m.e., kapas yra giliai po Centrinės Kinijos kalvomis. Laidojimo kompleksą sudaro sudėtingas požeminių olų labirintas, kuris yra tikras požeminis miestas.

Jo centre - imperatoriaus mauzoliejus, o aplink jį - dar per 500 jo rūmininkų ir tarnų mauzoliejų, prikimštų daiktų, kurių imperatoriui galėtų prireikti pomirtiniame gyvenime. Tarp jų - molinės jo armijos, žirgų ir aptarnaujančio personalo kopijos, dabar žinomos kaip „terakotinė armija".

Pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huango molinė kariuomenė. Pixabay nuotr.

Nuo 1974 metų, kai buvo atrasta „terakotinė armija", atkasta per 2000 statulų, kiekviena iš jų - unikali. Specialistų manymu, po žeme gali dar slypėti per 8000 statulų. Vis dėlto Kinijos vyriausybė kol kas neleidžia kasinėti imperatoriaus kapavietės, motyvuodama tuo, kad reikia gerbti senovės kapus.

Pasaulinė sėklų saugykla (Norvegija)

Pasaulinė sėklų saugykla Špicbergene - požeminis objektas, sukurtas saugiai laikyti pagrindinių žemės ūkio kultūrų sėklų pavyzdžius iš viso pasaulio, siekiant jas apsaugoti nuo globalinės katastrofos.

Ji buvo įrengta Norvegijos Špicbergeno saloje, už 1300 km nuo Šiaurės ašigalio 120 m gylyje. Saugykla veikia banko seifo principu, į ją patekti gali tik įvairių organizacijų ir vyriausybių, kurios laiko „indėlį" saugykloje, atstovai. Objektas yra saugomas, naudojant moderniausias saugumo sistemas, o įėjimas į jį yra griežtai ribojamas.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder