Net po 20 metų negali pamiršti tragedijos įmonės aikštelėje: „Vis dar kaupiasi ašaros“

Jau nuo vaikystės girdėdavau, kad vyrai neverkia. Verkia mergaitės, merginos, moterys ir šiaip ateiviai, bet tik ne vyrai. Vyras turi būti tvirtas, kaip uola. Vyras negali reikšti savo jausmų, nebent tie jausmai būtų kažkaip subtiliai paslėpti ir aplinkiniai jų neiššifruotų.

Organizatorių nuotr.

Pusseserės žūtį iš arti matęs vyras tragedijos negali pamiršti ir po 20 metų.  123rf.com asociatyvioji nuotr.

Bet aš nuo pat vaikystės buvau jautrus. Mamos genai turbūt. Nuo mažens girdėdamas, kad negalima verkti, stengdavausi to nedaryti.

Įsipjaunu į pirštą – jokių ašarų, skauda dantį – jokių ašarų, kažkas nuskriaudė – vėl akmeninis veidas. Ir taip iki tos akimirkos, kada mano rankose užgeso pusseserė...

Ėjo mano penkiolikti gyvenimo metai. Turėjau jaunesnę gražią pusseserę. Jai buvo 9 metai.

Kaip ir kiekvienas mažas vaikas, mergaitė buvo išdykusi ir mėgstanti užsiimti, kaip sako žmonės, „zbitkomis“. Buvo rugsėjis. Nuostabus oras, paukščiai čiulbėjo danguje... Net negalėjau pagalvoti, kad gali nutikti kažkas blogo.

Ji mėgo žaisti su gatvės vaikais. Ir visada buvo atsargi. Visai netoli namų buvo įsikūrusi smulki įmonė. Ir štai tą dieną iš įmonės aikštelės pajudėjo sunkiasvoris vilkikas su priekaba.

Jam pravažiavus pamačiau siaubingą vaizdą – ant žemės gulinčią savo pusseserę.

Iš pradžių nesupratau, kodėl ji guli. Pasirodo, ji su vaikais sugalvojo pasivažinėti ant priekabos kablio.

Vilkikui pajudėjus kiti vaikai suspėjo nušokti, o ji, ko gero, paslydo ir pateko po ratais. Net nenoriu pagalvoti, ką ji patyrė. Pribėgau ir paėmiau ją ant rankų. Iki šiol negaliu pamiršti jos žvilgsnio. Keletas įkvėpimų ir jos nebeliko...

Tą akimirką tarsi save paleidau... Ašaros bėgo upeliu. Iki šiol prisimenu ją, gulinčią kaip lėlę mano glėbyje...

Praėjo dvidešimt metų, bet ją prisimenant vis dar kaupiasi ašaros.

O sako, vyrai neverkia. Patikėkite, verkia. Verkia dėl įvairiausių situacijų. Tik mes priversti tikėti visomis tomis klišėmis, nepaleidžiame savo emocijų.

Vėliau, net nežinau kokioje knygoje, perskaičiau, kad nesveika užgniaužti jausmus. Ar tu esi vyras, ar moteris – tu esi žmogus, turintis jausmus.

Išoriškai mes skiriamės, bet turime tuos pačius jausmus. Tačiau iki šiol verkiu retai. Tikrai retai. Bet kartais rauda išsiveržia iš didelės nevilties, nebegalėjimo kažko sukontroliuoti ir panašiai.

Paskutinis kartas, kai tikrai verkiau, mano žmonai darė operaciją. Tada suvokiau, kad ne viskas gali būti taip, kaip aš įsivaizduoju ir norėčiau, kad būtų.

Organizatorių nuotr.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder