Prieš 15 metų vasarai į Graikijos salą dirbti atvykusi Jordana ten gyvena iki šiol: kalta meilė iš pirmo žvilgsnio

Viską padarome taip, kaip paliepta, o po kelių valandų prisėdus prie stalo, paaiškėja, kad Jordana tikrai turi ką papasakoti. 

Per atostogas Rode būtų kone nuodėminga nepaskirti bent dienos Symi salai, kurią patogiai galima pasiekti keltu. 

Ryte sėdome į laivą, buvome išmaudyti bangų pursluose, o tuomet, kai jau švartavomės prie kranto, besigrožint spalvotais namukais, akys greitai užkliuvo už Lietuvos trispalvės. 

Išlipus iš kelto ir priėjus prie „Taverna To Spitiko“, sužinojome, kad čia dirba lietuvė Jordana. 

Išgirdusi tautiečius, ji greitai pasisveikino, papasakojo, į kokį aukštą kalną būtinai turime užlipti, o tuomet pasiūlė, prieš išplaukiant atgal į Rodą, užsukti papietauti. 

Taip ir padarėme, o, kol laukėme užsakymų, supratome, jog Jordanos istorija bent šiek tiek primena filmą.

Meilė iš pirmo žvilgsnio 

Kai vėliau kalbėjomės su Jordana, ji papasakojo, kad, dar gyvendama Lietuvoje, studijavo turizmą, o tuomet vienai vasarai su drauge rado darbą bare būtent Symi saloje.

„Atvažiavome padirbėti trumpam. Baigėsi taip, kad aš pasilikau, o draugė išvažiavo“, – šypsosi J. Račkauskytė-Mylonaki. Pasilikti Graikijos saloje Jordaną privertė ne kas kitas, o meilė – dar dirbdama ji susipažino su graiku. 

„Buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir ji nesibaigė, – kalba J. Račkauskytė-Mylonaki. – Grįžau į Lietuvą keliems mėnesiams, nes reikėjo atsiimti diplomą, susitvarkyti dokumentus. Susidėjau visą savo gyvenimą į du lagaminus ir vasarį jau buvau grįžusi į Graikiją.“

Jordana neslepia, kad artimuosius toks jos sprendimas šokiravo. „Niekas nesitikėjo, galvojo, kad nesąmonė, negali būti, bet aš taip ir išvažiavau. 

Man Graikija visada patiko, žmonės atsipalaidavę, šiluma, mėlynas dangus, saulė, jūra. Labiau traukia nei cepelininis dangus, – juokiasi ji. – Nenorėjau gyventi Lietuvoje – mane visada traukė šilti kraštai.“

Anot Jordanos, Symi saloje liko ne tik dėl to, kad čia gyveno mylimasis – vieta moteriai pasirodė itin rami, saugi būsimiems vaikams, kurių šeimoje dabar yra du. „Žinant tai, kas vyksta pasaulyje, man čia tokia ramybės oazė. 

Su turizmu dirbame 7,5 mėnesio, o vėliau apie 4 mėnesius ilsimės – saloje tada būna taip ramu... Pasaka. Be to, visur galima nueiti pėsčiomis. Jei kažko reikia, nuplaukiame į Rodą“, – pasakoja J. Račkauskytė-Mylonaki.

Pradėjo dirbti vyro šeimos restorane 

Persikėlus gyventi į Symi salą, Jordanai sunkiausia buvo apsiprasti su graikams būdingomis savybėmis – nepunktualumu ir greitu užsiplieskimu. „Tai mane varo iš proto. Mes įpratę viską daryti laiku, o pas juos viskas po laiko. 

Aš nepasikeičiau, likau tokia, kokia buvau: jeigu pasakė 12 val., ateisiu 11:55 val. ir tada lauksiu valandėlę, – šypsosi ji. – Jei jie susinervina, užsidega kaip degtukai, o paskui vėl viskas būna gerai. Aš kaip žvakė, kuri lėčiau dega – jeigu supykau, tai supykau.“

Neilgai trukus, Jordana pradėjo dirbti vyro šeimos restorane. Šis iš pradžių buvo nedidelis, su 12 staliukų, o dabar, per 15 metų, kol ji ten darbuojasi, nemenkai išsiplėtė. 

„Graikijoje dažniausiai normalu, kad kartu dirba visa šeima. Iš tikrųjų, taip gerai, nes dirbi ne kažkam kitam, – svarsto J. Račkauskytė-Mylonaki.

 – Man pačiai patinka toks darbas. Galiu bendrauti su žmonėmis, duoti patarimų. Nesiskundžiu.“ 

Nors darbas Jordanai patinka, jis nemenkai išvargina, mat dirbti be laisvadienių tenka beveik 8 mėnesius. „Sezono metu darbo valandų neskaičiuojame. 

Dirbame 7 dienas per savaitę – kiekviena diena pirmadienis, kaip aš sakau, – kalba ji. – Labai skauda rankas nuo lėkščių nešiojimo, kiekvieną savaitę einu į masažą, kad truputį atpalaiduotų nugarą, nes tenka stovėti ilgas valandas. Kitaip turbūt nepatempčiau.“

Toks tempas Jordanos laukia iki lapkričio 10 d., o tuomet restoranas keliems mėnesiams užvers duris. 

„Tą dieną būna paskutinis keltas. 16 val. uždarome restoraną, ir iki kitų metų“, – pasakoja ji. Restoranas iš kitų esančių saloje išsiskiria tuo, kad ant jo kabo Lietuvos vėliava. 

„Man atrodo, vėliavą pakabinau, kai žaidėme olimpinėse, bet taip ir palikau ją visam laikui, tik kasmet pakeičiu į naują, – sako Jordana. – Vietinių tai nestebina, jie žino mane. Jei nueitumėte į kitą kavinę bei pasakytumėte, kad esate iš Lietuvos, jie papasakotų, jog turi čia lietuvę ir kad būtinai užsuktumėte. Jei atvykęs lietuvis nepamatys vėliavos, tai jam būtinai kažkas pasakys apie mane.“

Anot Jordanos, užsieniečių Lietuvos trispalvė nelabai domina – jie tik neretai paklausia, kodėl čia pakabinta Kolumbijos vėliava. O štai lietuviai, latviai, estai, išvydę pažįstamas spalvas, iš karto parodo dėmesį.

„Šiemet lietuvių palyginti mažai – arba jų nemačiau, arba neatplaukė. Dažniausiai užsuka tie, kurie gyvena užsienyje. 

Galbūt ir pati sala nėra gerai žinoma, nes vis tiek daugiausia keliauja į Rodą, nors ten Symi sala labai reklamuojama“, – aiškina J. Račkauskytė-Mylonaki.

Žiemą visą dėmesį skiria šeimai

Kaip pasakoja Jordana, šiuo metu ji pragyvena iš arbatpinigių, o algą pasilieka žiemai. „Tuo metu būnu mama, auginu vaikus – mažiukui 6-eri, mergaitei beveik 13-a, – kurie būna išsiilgę, nes nemato manęs vasarą. 

Stengiuosi pailsėti ir pati, – sako ji. – Poilsis atsiperka, dažniausiai po kelių mėnesių jau norisi grįžti į darbą. 

Nusibosta namie, pasiilgstu žmonių, bendravimo su klientais. Būtų gerai, jei būtų galimybė kelias dienas padirbti, o tada kelias dienas pailsėti. Taip būtų lengviau, galėčiau ištempti visus metus.“

Su turizmo sezono pabaiga pasikeičia ir orai – anot Jordanos, lapkritį maudytis jūroje dar įmanoma, tačiau gruodį – jau sunkiau. „Oro temperatūra būna tarp 15–25 laipsnių, o sausį–vasarį – nuo 0 iki 15 laipsnių. 

Dažniausiai būna lietinga, vėjuota, kartais išsitraukiu ir lietuvišką žieminę striukę“, – šypteli J. Račkauskytė-Mylonaki. Nors Graikijoje Jordana gyvena jau 15 metų, graike ji savęs vis tiek nelaiko ir, kaip sako, turbūt niekada nelaikys. „Turiu Lietuvos pilietybę ir neplanuoju jos keisti“, – tikina ji.

Jordana į Lietuvą grįžta kas kelerius metus, o štai artimieji ją aplanko dažniau. „Jiems čia būna kaip „viskas įskaičiuota“ atostogos. 

Pas mane gyvena, valgo, pinigų reikia išleisti tik pramogoms, – juokiasi J. Račkauskytė-Mylonaki. – Pati buvau grįžusi prieš dvejus metus.

Šiemet turbūt nevažiuosime, planuojame kitąmet skristi su šeima Kalėdoms, tikėkimės, bus sniego.“

Jordana neslepia, kad namų Lietuvoje beprotiškai pasiilgsta, todėl kaskart į juos sugrįžti būna labai gera. „Tokia šiluma kūne atsiranda, – šypsosi ji. – Kai buvome prieš dvejus metus, labai džiaugėmės, ir vaikams patiko. 

Tik atvažiavome iš 25 laipsnių šilumos į -12, tad vaikams nebuvo lengva – patyrė alerginį šoką į šaltį, teko važiuoti į ligoninę, kad išrašytų vaistų. Dabar jau žinome, jog tam reikia iš anksto pasiruošti. 

Nežmoniškai pasiilgstu ir maisto. Graikijoje ne viską pasigaminu: pavyzdžiui, cepelinams reikia krakmolo, kurio čia gal ir rasčiau, bet nebūtų taip skanu.“ 

Anot Jordanos, jos ir vyro mintyse sukasi planas, kad ateityje, kai vaikai paaugs, reikėtų kraustytis į kitą salą. „Galvojame apie Rodą, nes būtų patogiausia, arba Kretą“, – sako ji.