Saulius Jokužys: „Žvejyba - tai ne grobio medžiojimas“

Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras

Pavydžiu žmonėms, kurie turi potraukį žvejybai arba poilsiui gamtoje su meškere rankose. Matyt, reikia pagauti „kablį“, kad galėtum tai daryti, o tada nuo jo pabėgti būtų sunkoka. Nesakau, kad aš to „kablio“ niekada nepagausiu. Nes tai vienas iš labiausiai naudingų, patogių, įdomių ir azartiškų pomėgių, kurie atitraukia tave nuo rūpesčių, nuo kasdienybės, nuo to kasdieninio lėkimo, nes turi sukoncentruoti savo dėmesį į prieš tavo akis plūduriuojančią plūdę. Esu matęs ir žvejojančių moterų, tiesa, jų nėra tiek daug.

Stovėti ant kranto su meškeryte mėgdavau, kai dar buvau berniukas. Netgi važiuodavome su draugais dviračiais spiningauti iki Nemuno ir į marių kitą pusę, kaip klaipėdiečiai sako. O vėliau kažkaip neberasdavau laiko, tad tas potraukis ir sumažėjo.

Jeigu turėčiau galimybę rinktis šviežias žuvis, pirmenybę teikčiau menkėms, tada plekšnėms, o paskui visoms kitoms. Dažniausiai žuvis perku turguje, kartais bandau jų gauti tiesiai iš laivelių, yra buvę, kad jas pardavinėdavo Danės upėje.

Vaidas KLUMBYS, komunikacijos vadovas

Tikrai nežvejoju, tai ne mano sportas. Ir vaikystėje, ir dabar man aktyvus sportas žymiai priimtinesnis. Niekada nežvejojau, išskyrus tuos porą kartų, kai draugas pasikvietė. Davė meškerę, užkabino masalą, įmerkė į vandenį, ir, aišku, aš pagavau daugiau nei jis, nors buvau tik jo pašnekovas, kad jam būtų linksmiau.

Stebiuosi žvejais kaip tam tikra socialine grupe. Suprantu, kokį malonumą galima patirti žvejyboje, bet jų aistra mane stebina. Pliaupiant lietui, pučiant vėjui, per šalčius kantriai sėdi parimę ant kranto ar ant ledo ir laukia savo laimikio. Turbūt yra tam tikros egzotikos, kai tave stichijos talžo iš visų pusių. Na, bet, kaip sakoma, „tu ne žvejys, tu nesuprasi“.

Buvusioje Tarptautinėje jūrų perkėloje matydavau vakare su prožektoriais pasišviečiančius ir sėdinčius. Laivai pro šalį plaukia, o jie siūbuoja kaip pingvinai ant to ledo. Man tai keldavo siaubą, o jie tų laivų nepaisydavo. Kai tekdavo važiuoti į oro uostą, matydavau, kaip grįžta žvejai 4 ar 5 valandą ryte įraudusiais skruostais. Mane tokie dalykai savotiškai žavi, paįvairina mūsų gyvenimą. Žvejai - specifinė publika, kurianti folklorą. Kiek anekdotų apie juos sukurta. Be jų gyvenimas būtų kur kas liūdnesnis.

Žuvis valgau, bet man tinka lašišos, unguriai, rūkyti karšiai, o kitos nelabai patinka.

Jūratė MAZAJEVA, „Lietuvos sveikatos“ žurnalistė

Man patinka mėtyti meškerę, esu mėgėja. Mes su vyru Jurijumi, kuris yra aistringas žvejys mėgėjas, ir į Rusnę važiuojame, ir ant molo nueiname. Palaikau jam kompaniją. Kartais ištraukiu žuvį, bet labai retai. Vyras tyliai laukia užmetęs meškerę, o aš kartais kalbu per daug.

Tai visų pirma aktyvus poilsis gamtoje, kuri man yra viskas. Ir su Jurijumi kartu pabūname. Gulėjimas kur nors paplūdimyje - tikrai ne mums. Pastaruoju metu jau retai imu meškerę, kadangi į žvejybą važiuojame kartu su vokiečių aviganiu Reksu, kuris mėgėjas pulti į vandenį ir gaudyti žuvis, todėl trukdo. Dėl to mane vyras varo su juo toliau į mišką pasivaikščioti.

Dabar mes globojame paauglę mergaitę iš Ukrainos, Jurijaus dukterėčią. Ji irgi žvejė, labai talentinga mergaitė, mūsų net charakteriai panašūs. Tai dabar vyras su ja žvejos, o aš su Reksu po mišką vaikščiosiu.

Nina PUTEIKIENĖ, miesto Tarybos narė

Nesu žvejė. Kas yra žvejyba, patyriau porą kartų gyvenime, kai buvau vaikas. Gyvenome Aukštaitijoje, viename iš dvaro pastatų. Jo parke buvo tvenkinys, kuriame plaukiojo karosai. Dvaro vyrams kartkartėmis užeidavo žvejybos bizas. Žiūrėjau, žiūrėjau, kaip jie žvejoja, o paskui panorau pati išmėginti. Turėjau rožinį drugelių gaudymo graibštelį, tėtis buvo parvežęs iš tuometinio Leningrado. Įkišau jį ir ištraukiau visą maurais aplipusį, nulinkusį. Sugadinau, todėl apsiverkiau.

Mano tėtis buvo tikras meškeriotojas. Jis eidavo į mišką rinktis meškerykočių iš lazdynų medžio. Paprašiau meškerytės ir man. Nubėgau su ja, užmečiau, kažkas užkibo, ištraukiu, o ten - varlė. Viską numečiau ir skuodžiau kiek įkabindama.

Vyresni broliai ir tėtis eidami prie Virintos pažvejoti pasiimdavo ir mane. Prisimenu visa tai kaip labai gražias akimirkas, nes ten labai graži gamta. Pirmiausia mes su tėčiu prisirinkdavome cipų, t. y. laumžirgių lervų. Jas maudavo ant kabliukų ir žvejodavo. Mano darbas buvo tyliai straksėti aplinkui.

Smiltynėje matau daug žvejojančių vyrų. Toks jų laisvalaikio praleidimas. Galima tik pasidžiaugti, kad yra žmonių, galinčių gyventi tokį lėtą gyvenimą. Matau, kad vis labiau populiarėja principas „pagauk ir paleisk“, kad žvejojama ne dėl maisto.

Saulius JOKUŽYS, spaustuvės savininkas, fotomenininkas

Viskas gyvenime keičiasi, pomėgiai taip pat. Pirmą kartą meškerę paėmiau, kai dar nemokėjau skaityti. Žvejoti išmokė amžinatilsį tėvas. Dabar jau turiu sugavęs viską, ką galima pagauti didžiausio: 80 kg sveriantį uotą, dydžio kaip kiaulė, daugiau kaip 12 kg lydeką prie SGD terminalo ir t. t.

Ir dabar nueinu prie Danės pažvejoti, bet visas žuvis paleidžiu, nesvarbu, ar užkimba kilbukas, ar plekšnytė. Kiekvienas kabliukas pačiame gale smaigalyje turi užkarpėlę, lyg harpūniuką. Aš išlyginu tas užkarpėles, padarau kaip elementarias adatas. Jeigu žuvytė užkimba, ją meistriškai ištraukiu visai nesužalodamas, net kraujas nebėga. Dabar propaguoju žvejybą be užkarpėlių. Prieš kokius 20 metų propagavome principą „pagavai - paleisk“.

Dabar žvejoju kur kas rečiau. Atėjo laikas, kai į žvejybą pradedi žiūrėti kaip į meditaciją, o ne kaip į grobio nešimą namo. Juk daug paprasčiau nuvažiuoti į bet kurią parduotuvę ir nusipirkti paruoštą maistui žuvytės gabaliuką, nei sugauti, kankinti, žudyti. Likęs pirmykštis instinktas, kad reikia grobio, bet jau valgyti jo nebenori. Dabar visus skatinu žiūrėti į žvejybą ne kaip į grobio medžiojimą. Mano žmonai ta aistra irgi praėjo.

Vaidas KAMINSKAS, statybininkas

Meškerioti pradėjau dar būdamas moksleiviu. Anksčiau daugiau žvejodavau, bet negaliu sakyti, kad buvau labai aistringas žvejys. Tai daugiau mano hobis. Maisto iš žvejybos niekada nebus. Gaminti iš savo sugautų žuvų nelabai mėgstu, nebent jeigu reikia.

Vietos pasirinkimas priklauso nuo nuotaikos. Jeigu nori ramybės, pailsėti, važiuoji prie mažų upelių, vienas vaikščioji su museline meškere. Jeigu norisi ko nors aktyvesnio, plauki su kateriu, valtimi į jūrą, ežerus, didesnes upes.

Dabar jau esu nutolęs nuo to, kažkaip vis neišeina pažvejoti, neatsiranda laiko, bet nežinau priežasčių. Šiemet bandysiu jo rasti. Yra tokia legenda, kad žemės ir vandens gyventojai turi susitarimą, kiek galima pagauti žuvų. Jeigu žmogus viršija tą nustatytą kiekį, jis miršta.