Laima Krasauskienė: „Kelionėms pensijos visiškai užtenka“

Buvusi mokytoja sako, kad per gyvenimą jokių turtų neprikaupė - kelionėms visiškai pakanka jos ir vyro pensijų. Su Laima kalbamės apie naują gyvenimo etapą išėjus į pensiją, nuolatinį gyvenimą kelyje ir didžiausią vaikystės svajonę - keliauti, kurią pavyko įgyvendinti sulaukus garbaus amžiaus.

Ilgus metus dirbote mokytoja. Kada atsirado ta aistra kelionėms? Ar tik išėjus į pensiją?

Keliauti norėjau nuo vaikystės, tėveliai ragino, skatino. Galiu net papasakoti apie pirmą savo kelionę, tada dar su tėveliais: automobilio neturėjome, man buvo 10 metų, ir tėvai sugalvojo įdomią ekskursiją. Iš Klaipėdos „Raketa“ nuplaukėme į Kauną, toliau traukiniu važiavome iki Vilniaus, Vilnių apžiūrėjome, atgal skridome lėktuvu į Klaipėdą, tada dar veikė Klaipėdos oro uostas.

Vaikai visada žinojo, kad gyvenimas kelyje yra mano svajonė, kuri pagaliau išsipildė.

Aš labai norėjau į užsienį, bet vis neišeidavo. Tik kai įsidarbinau 18-oje vidurinėje mokykloje, tokia galimybė šmėkštelėjo. Likus trims dienoms iki ekskursijos į Lenkiją ir Čekiją vienai mokytojai atsitiko gyvenimas ir liko man laisva vieta. Jūs neįsivaizduojate, kelintame danguje aš buvau, kai mano noras išsipildė!

Vėliau, po mamos mirties, susipažinau su Kaziu, dabartiniu gyvenimo draugu. Na, ir susidraugavome, pasišnekėjome, išsiaiškinome, kad mes abu labai mėgstame keliauti. Jis turėjo „Volvo“, tai su ta mašinyte ir prasidėjo mūsų kelionės.

Kemperio dar neturėjote?

Dar neturėjome. Keliavome su „Volvo“, pasidarėme miegamąjį automobilio gale, turėjome net stalą. Tiesa, taip keliaujant buvo sudėtinga praustis, vienas kitam vandenį pildavome. Ir buitis buvo nelabai gera, ką jau ten mašinoje pagyvensi.

Ir kiek taip keliavote?

Tokiu būdu aplankėme Slovakiją, Lenkiją. Po Lenkijos - šiek tiek po Latviją, ir į Saremų salas užsukome. O Lietuvą skersai išilgai išvažinėjome.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Labai sužavėjo Lenkija. Kiek ten pilių, kiek ten grožybių! O jau bažnyčių koks grožis, kad ir dabartinės naujoviškos, kur pastatytos - mums čia toli gražu iki lenkų. Mano vyras netikintis, bet, užėjęs į vidų, žavėdavosi sakydamas, kad taip ir traukia jose pabūti.

Kada atsirado kemperis ir prasidėjo kitas kelionių etapas?

Kemperis atsirado viešint Lenkijoje. Nakvynei susiradome vietą kempinge. O ten jau buvo privažiavę kemperių iš Italijos, Vokietijos. Keliautojai tiesiog susistatė juos taip, kad pasidarė tarsi uždarą kiemuką. Sėdi, čiauška ten susėdę, kas vyno, kas arbatos, kas kavos. Bet tokie senukai, kad mane pavydas užspaudė.

Lietuvoje - gūdi žiema, o mes keliaujame po šiltus kraštus, lipame į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad Kaziui jau sukako 74 metai, o man 66, - mes lipame ir tų metų nejaučiame.

Mes ant stalo taisomės valgyti, kepame kiaušinienę. O šalia kemperyje - langelis atidarytas, dūmelis rūksta, kažką gaspadinė ruošia. Atsistojusi, nei reikia susiriesti kaip mums, nei nieko. Kaip suėmė pavydas, nemoku apsakyti. Ir Kazys sako: „Perkam kemperį?“ Na, perkam, bet jie yra velniškai brangūs. Ir iš mokytojo atlyginimo tikrai nenupirksi. Turėjome šiek tiek susitaupę tų pinigėlių ir dar šiek tiek Kazys prisidėjo, ir mes nusipirkome senuką.

Labai seną pirkote?

Senutį, pigų, aplamdytą kemperiuką už 4 tūkstančius eurų tuo metu. Ir pelėsio buvo viduje. Tai Kazys per visą žiemą jį ruošė: visas lentas atplėšė, išėmė supuvusius apšiltinimus, viską pertvarkė savo rankomis, prikėlė naujam gyvenimui. Nesvarbu, kad jis senas, kad gal nelabai gražiai atrodo, bet mums jis - pats gražiausias.

Kurią šalį aplankėte pirmiausia?

Pirmoji kelionė buvo į Norvegiją. Apvažiavome Norvegiją, visus fiordus, tunelius išmaišėme. Niekada nebuvau buvusi tokiuose tuneliuose, kurie tęsiasi 3, 6 kilometrus, ir galiausiai vienas tunelis - net 25! O čia tai buvo iššūkis didžiulis. Patiko ta šalis. Įdomu stebėti, kaip tris kartus per parą keičiasi metų laikai: gali lyti, kepinti saulė, gali būti šalta ar vėjuota.

Kaip toliau tęsėsi jūsų kelionės po Europą?

Iš Norvegijos kėlėmės per ilgiausią tiltą į Daniją, šiek tiek apvažiavome Daniją. Pamačiau undinėlę gyvai, apsiverkiau, nes tai buvo mano vaikystės svajonė. Stoviu prie jos, ašaros bėga - vaikystėje svajojau, o pamačiau senatvėje. Vėliau patraukėme į Vokietiją, grįžome namo per Lenkiją.

Tai kiek šalių abu su ponu Kaziu per tuos ketverius metus aplankėte?

Apkeliavome net 32 šalis!

Oho! Tikrai solidi kolekcija! Ar vairuojate pasikeisdami?

Aš nevairuoju iš viso. Kaziui sėdėti prie vairo labai patinka. Vienoks jis buityje, visiškai kitoks - prie vairo. Tada net jo išvaizda pasikeičia. Jis be proto atsakingas, susikaupęs, dėmesingas.

Būdavo taip, kad nuvažiuojame net po 800 kilometrų. Kai kurie sakydavo: „Ką tu darai, tu tą vyrą nuvarysi į kapus“, sakau: „Aš nieko jam nedarau, man reikia grįžti į darbą, ir jis važiuoja.“ Ir viskas, ir jisai neprieštarauja - reikia, vadinasi, reikia, vadinasi, važiuojam. Mums abiem gyvenime pasisekė: abu norime keliauti, jis nori vairuoti, o aš galiu įgyvendinti savo svajones.

Laima, o kaip jūs susidėliojate maršrutą? Juk tai kruopštus ir atsakingas darbas, reikia rasti kempingus, įvertinti, kiek laiko prireiks poilsiui, juk negalite ištisai paromis važiuoti, reikia kažkur daryti pertraukėles, pamiegoti?

Įvairiai būna. Šiaip yra tokia programėlė „Park4Night“, pagal ją gali susirasti kempingą, stovėjimo aikštelę. Mes esame iš tų kemperistų, kurie yra laukiniai. Kempingai mums per brangūs. Na, sakykime, pigiausias parai yra 35 eurai, bet mes juos geriau „supilame“ į baką.

Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad norint keliauti nebūtina turėti daug pinigų. Manau, kad su jumis daug kas nesutiktų. Kaip galima per 4 metus be didelių išlaidų apkeliauti net 32 šalis?

Mes keliaujame tik iš pensijos. Šiek tiek pinigėlių dar ir lieka, tai išleidžiame kemperio remontui, dar kažkam, bet tikrai nieko iš nieko nesiskoliname. Abu gauname po 800 eurų, ir dar 51 eurą gaunu kaip našlė, Kazys gauna lygiai tiek pat. Mums abiem šito visiškai užtenka. Mūsų daugiabutis renovuotas, tai grįžus iš kelionės už šildymą reikėjo sumokėti tik 150 eurų už visą žiemą.

Keliavote per visą žiemą?

Šią žiemą nutarėme išvažiuoti iš Lietuvos. Išvykome lapkričio 5 dieną, po Visų Šventųjų dienos, aplankę kapines. Patraukėme į Italiją. Pravažiavome Lenkiją, Austriją, buvome sustoję Prancūzijoje.

Važiavome ir į Ispaniją. Ispanijoje gerąja prasme šokiravo degalų kainos - pirmoje pasitaikiusioje degalinėje degalai kainavo tik 1,25 euro. Tai su tokiomis kainomis gali keliauti ir keliauti.

Kokius maisto produktus imate į tokias ilgas keliones? Gal valgote vietos užeigose?

Pasiimame daug mėsos konservų. Pats geriausias maistas kelionėse. Įsimetame savo prigrybautų grybų stiklainėlių, grikių, makaronų, silkės, bulvių, lietuviškos duonytės.

Nemokame gyventi be judesio, niekur ilgai nepasėdime. Praeina kokios penkios dienos - jau užpakalis ieško nuotykių. Toks tokį surado. Apie didesnę laimę nebesvajoju, nes viską jau turiu.

Kitose šalyse į kavines einame tik kavos. Ir tai geriu tik aš, nes Kazys geria anksti ryte. Kava skani Italijoje, tik labai jau maži jų puodeliai. O šiaip nepažįstamų maistų mes nevalgome, ypatingai „jūros bjaurybių“ nemėgstame. Taip ir vadiname tas jūros gėrybes. Išimtį padarėme langustui. Parduotuvėje kainavo 10 eurų už kilogramą, nusipirkome vakarienei. Grįžome į Lietuvą prisivalgę jų tiek, kad į krevetes ir langustus iki šiol žiūrėti nebenorime.

Ar kelionėse susirandate draugų, ar smagiau dviese?

Su užsieniečiais į draugystes nelendame, nes ir jie nelabai iniciatyvą rodo. O su kemperiais keliaujančiais lietuviais esame susibičiuliavę.

Gal priklausote kokiai nors keliaujančių senjorų bendruomenei?

Lietuvoje yra kemperių klubas, esame to klubo nariai, tačiau kartu nekeliaujame, nes nemėgstame derintis prie nieko. Pavyzdžiui, aš noriu į kalnus ar į bažnyčią užeiti, kiti - į parodas, parduotuves. Ir kai pradeda skirtis interesai, atsiranda trintis, konfliktai, nekalbadieniai. Todėl geriausia, kai prie nieko nereikia derintis.

Laima, o kaip į jūsų nesibaigiančias keliones reaguoja vaikai, giminės? Ar nepriekaištauja, kad esate visą laiką kelyje?

Vaikai visada žinojo, kad gyvenimas kelyje yra mano svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Viena anūkė net įsivedė sekimo programėlę, sako: „Močiute, aš turiu matyti, kur tu esi.“ Nesvarbu, kad jai 22 metai, - rūpinasi.

Anūkams esame užkrečiantis pavyzdys. Vyresnioji anūkė dabar susiradusi draugą, tai jie irgi keliauja, mums atsiunčia nuotraukų, kur buvo, ką aplankė.

Sakykite, iš tų 32 šalių, kurias aplankėte per ketverius metus, kuri paliko didžiausią įspūdį?

Labai patiko Portugalija. Neišpasakyto grožio šalis. Ispanija turi tokių gamtos stebuklų, kad akys plečiasi, tiesiog net neįsivaizdavome, kad gali būti tokių įspūdingų vietų. Kaziui neįtiko Graikija, nes ten daug griuvėsių. „Man nepatinka tie akmenys“,- sako.

O kaip su nemaloniais nuotykiais? Manau, kad per tuos ketverius metus ir tokių būta?

Puikiai pamenu Makedoniją. Važiavome serpantinais, ne ten pasukome. Naktis juoda juodžiausia, o kemperyje kažkas pradėjo barškėti ir neaišku kur, kažkur lyg ir prie rato. Kazys sako: „Stojam čia kalnuose nakvoti.“ O buvo parodyta, kad ten yra meškų. „Nestojam, - sakau, - jokiais būdais, aš čia nemiegosiu su tom meškom.“

Leidomės žemyn tais serpantinais, kol nusileidome iki kaimelio. Važiuojame, o kelias nepažymėtas baltom juostom, nei kraštų, nei nieko, nugarmėti į bedugnę - visos galimybės. Kazys keikėsi visais įmanomais žodžiais, kokius tik žinojo. O aš tyliu ir meldžiuosi. Taip ir meldžiausi, iki kol saugiai nusileidome. Vėliau paaiškėjo, kad barškėjo kemperio guolis.

Laima, o kokią kelionę dabar planuojate, kam kaupiatės?

Labai norėtume aplankyti Turkiją, Bulgariją. Ir iki Sakartvelo būtų neblogai palėkti.

Keliausite šią vasarą?

Šią kaip ir ne, kadangi birželio mėnesį vestuves kėlė mano jauniausias sūnus. Ruošėmės vestuvėms. 

Bet šiemet vis tiek jau esate kažką susiplanavę?

Mums labai patiko žiemoti kitose šalyse. Tai tą ir šiemet esame suplanavę. Lietuvoje gūdi žiema, o mes keliaujame po šiltus kraštus, lipame į kalnus. Ir visai nesvarbu, kad Kaziui jau sukako 74 metai, o man 66, - mes lipame ir tų metų nejaučiame.

Paminėjote metus, abu su vyru esate jau solidaus amžiaus, ar daug vaistų yra jūsų kemperio vaistinėlėje?

Su Kaziu esame tokie keistuoliai sveikuoliai. Vaistinėlėje vežamės citramoną, vaistų nuo viduriavimo, širdies lašų. Vežamės ir antibiotikų, nes turėjome blogos patirties, buvome taip susirgę, kad jų prireikė.

Dar - ampulių nuo skausmo ir uždegimo. Abu su vyru jau girgždame per strėnas. Dėl to stengiamės daug vaikščioti, judėti, kad stuburui nebūtų problemų. Vieną kartą mane taip surakino, kad, pasilenkusi šlepečių pasiimti, išsitiesti jau nebegalėjau. O kaip tik turėjome lipti į kalną. Va, sakau, ir baigėsi linksmybės, jau, sakau, įlipau, tačiau po keturių dienų vis tiek tupėjau ant to kalno!

Jeigu galėtumėte sau pačiai nusiųsti žinutę, kuomet buvote gerokai jaunesnė, ką sau pasakytumėte apie tą pensijinį amžių? Nes vyrauja tokia nuomonė, kad keliauti reikia kol jaunas, o paskui jau sveikatos nebėra.

Pasakyčiau - Laimute, tai yra geriausia dovana išeiti į pensiją! Didžiausia laimė ir didžiausia laisvė. Nes kemperistai visi iki vieno - laisvi žmonės.

Dar sakyčiau nebijoti iššūkių - seną kemperį galima susitvarkyti, atnaujinti. Aišku, jeigu žmonėms yra rankos iš užpakalio išdygę ir jie nieko nemoka, tai čia jau bus problema.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Žodžiu, kaip norėjai, Laimute, vaikystėje, kad būtų, tai taip dabar ir gyveni.

Man dar patiko vienas jūsų klausimas: ko nebeimčiau į kelionę - tai namie palikčiau dekoratyvinę kosmetiką. Jos jau nebėra pas mane. Pirmoje kelionėje buvo, bet dabar aš neturiu laiko dažytis ir gražintis. Šiaip kremukai ir visa priežiūra veido yra: ir paakių kremas, ir serumai, ir kremai nuo saulės, viskas yra, išskyrus dekoratyvinę kosmetiką.

O kodėl jai nebeliko vietos?

Nėra reikalo puoštis, tuo labiau, kai yra karšta, ji nereikalinga, nes juk vis tiek viskas nubėga. Paskui reikia ją specialiai nuprausti, reikia papildomų priemonių. Ir kelis kartus pasinaudojus nutariau, kad dekoratyvinė kosmetika man nereikalinga. Pastebėjau, kad ir mūsų kemperistės net blakstienų nesidažo. Į keliones vežuosi tik tušą.

Beje, kai rašysite straipsnį, paminėkite, kad mes su Kaziu mūsų porą vadiname „du senjorai nepasėdos“. Nes mes iš tiesų nemokame gyventi be judesio, niekur ilgai nepasėdime. Praeina kokios penkios dienos - jau užpakalis ieško nuotykių. Toks tokį surado. Apie didesnę laimę nebesvajoju, nes viską jau turiu.