Sodyba, kurioje nurimsta siela ir pailsi protas

Vi­li­ja ir Jur­gis Raz­mai, gy­ve­nan­tys Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je, Daugėdų kai­me, nuo­šird­žiai mėgau­ja­si lėtu gy­ve­ni­mo tem­pu sa­vo iš­puo­selė­to­je so­dy­bo­je, ku­ri vi­sai ne­se­niai kai­mo bend­ruo­menės
ir gar­bin­gos komisijos bu­vo įver­tin­ta kaip gra­žiau­siai tvar­ko­ma ir pri­žiū­ri­ma.

Vie­nas kitą su­ra­do dar­be

Pa­gal pro­fe­siją V. Raz­mienė – pe­da­gogė, ankš­čiau dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, šiuo me­tu yra Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės ta­ry­bos narė, taip pat Stalgėnų kultū­ros namų ren­gi­nių or­ga­ni­za­torė bei kai­mo ka­pe­los „Sod­žius“ va­dovė.

J. Raz­mos turbūt ne­rei­kia pri­sta­tinė­ti. Dau­ge­lis jį ži­no kaip il­ga­metį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo narį, o da­bar – ir kaip Sei­mo pir­mi­ninkės pirmąjį pa­va­duo­toją.

Abu su­tuok­ti­niai dau­gybę metų at­sto­vau­ja Tėvynės sąjun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ratų par­ti­jai ir yra iš­ti­ki­mi jos ver­tybėms.

„Su Vi­li­ja su­si­pa­ži­no­me prie­š daug metų dar­be. Vie­nu tar­pu ji bu­vo ma­no, kaip Sei­mo na­rio, pa­dėjėja. Už­si­mez­gu­si gra­ži drau­gystė ne­ju­čia pe­rau­go į tvir­tus san­ty­kius“, – at­skleidė po­li­ti­kas. Daugė­diškę jis vedė 2016-ie­siems be­si­bai­giant.

Nuo ta­da abu puo­selė­ja jųdviejų so­dybą. Abu su­tuok­ti­niai au­go ir jau­nystės die­nas pra­lei­do kai­mo ap­lin­ko­je. Įpratę būti gam­tos ap­sup­ty­je, ra­mybė­je, savęs nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­ja gy­ve­nan­čių did­mies­ty­je.

„Neiš­keis­čiau į nieką gy­ve­ni­mo kai­me. Iš­vy­ku­si į did­mies­ti ja­me ga­liu išt­ver­ti dau­giau­sia dvi die­nas. Jau vien ne­si­bai­gian­tys kamš­čiai ve­da iš pro­to. Ir tas did­žiu­lis tem­pas, lėki­mas, chao­sas. O čia lai­kas tar­si su­sto­ja“, – sa­ko mo­te­ris.

At­gai­va sie­lai

Įžen­gus į Vi­li­jos ir Jur­gio Razmų so­dybą akys raibs­ta nuo spal­vingų gėlynų, vie­nas už kitą įvai­res­nių krūme­lių, me­de­lių. Kie­me įreng­tas ne­di­de­lis til­te­lis, me­dinė pa­vėsinė, vi­lio­jan­ti pri­sėsti bei pa­si­gėrėti so­dy­bos vaiz­dais.

„Nie­ka­dos ne­siekė­me kaž­ko­kių įver­ti­nimų, pri­pa­ži­nimų. Viską da­ro­me natū­ra­liai – šir­dies pa­ju­ti­mo ve­da­mi ir tik sa­vo ma­lo­nu­mui. Ir so­dy­bos puo­selė­ji­mas mums jo­kiu būdu nėra dar­bas, bet prie­šin­gai – at­gai­va sie­lai“, – pa­sa­ko­ja so­dy­bos šei­mi­ninkė.

Daugė­diškė mėgsta įvai­rias dau­gia­me­tes gėles. Jos rei­ka­lau­ja ma­žiau prie­žiū­ros, todėl su­tau­po ne­ma­žai lai­ko, kurį ta­da ga­li­ma skir­ti ki­tai mėgia­mai veik­lai. Su­tuok­ti­niai tu­ri ir ne­di­delį daržą, ku­rio vi­siš­kai už­ten­ka, kad ant sta­lo turėtų sa­vo gėry­bių.

Darbų pa­si­da­li­ni­mas

Pak­lau­sus, kaip su­tuok­ti­niai da­li­na­si dar­bais, po­li­ti­kas pa­brėžė, jog tie dar­bai yra vi­sai ne­sudė­tin­gi ir leng­vai įvei­kia­mi.

„Pa­sip­la­nuo­jam iš anks­to die­not­varkę. Vieną dieną pa­ski­ria­me, tar­kim, vien tik žolės pjo­vi­mui. Bet ir ją vi­sa­da pjau­na­me drau­ge.

Vi­li­ja va­žiuo­ja su trak­to­riu­mi, o aš stu­miu ran­kinę žo­liap­jovę. Ir net ne­pa­jun­tam, kaip grei­tai su­si­tvar­ko­m“, – pa­sa­ko­ja J. Raz­ma.

O Vi­li­ja dar sku­ba pri­dur­ti, kad net dar­bo me­tu jie­du vi­sa­da ran­da lai­ko ato­kvėpiui, po­kal­biams, ka­vos puo­de­liui.

„Ži­no­te, pa­dir­bam iš pe­ties, bet ir per­traukė­les pa­si­da­rom. Aš vi­sa­da bu­vau dar­bo­ho­likė. Se­niau jei­gu išei­da­vau į kiemą dar­buo­tis, tai pa­rei­da­vau tik va­ka­re.

Pa­mir­šu­si, kad rei­kia pailsė­ti ar tie­siog pa­val­gy­ti. Bet da­bar Jur­gis ma­ne mo­ko ra­mybės ir ne­skubė­ti. Nėra pra­smės dras­ky­tis į vi­sas pu­ses“, – sa­ko ji.

Ka­da su­noks­ta uogų der­lius, su­tuok­ti­niai taip pat pa­si­da­li­na dar­bais – J. Raz­ma būna at­sa­kin­gas už jų nu­sky­nimą, o V. Raz­mienė – už uo­gie­nių vi­rimą.

„Esa­me pui­ki ko­man­da, ku­ri ir be žod­žių vie­nas kitą su­pran­ta bei pa­pil­do“, – at­vi­rau­ja daugė­diškė.

Gy­venk taip, lyg ši die­na būtų pa­sku­tinė

Mo­te­ris turė­da­ma lais­vo lai­ko mėgsta skai­ty­ti kny­gas, siū­ti, megz­ti. Tik va­sa­ros me­tu tam ras­ti va­landėlę kitą kiek su­dėtin­giau, mat be­veik kiek­vieną sa­vait­galį su Stalgėnų kultū­ros namų ko­lek­ty­vu „Sod­žius“ tu­ri ne tik re­pe­ti­ci­jas, bet ir pa­si­ro­dy­mus įvai­rio­se šventė­se, kon­cer­tuo­se.

O štai Sei­mo na­rys, grįžęs iš sos­tinės, mie­lai leid­žia laisvą laiką na­muo­se – fil­mus žiūrė­da­mas.

Su­tuok­ti­niai sten­gia­si ras­ti lai­ko ir ki­toms jųdviejų mėgia­moms veik­los: vyks­ta į ke­lio­nes, kultū­ri­nius ren­gi­nius, kon­cer­tus, va­žinė­ja­si dvi­ra­čiais. Ru­denį ne­pra­leid­žia pro­gos pa­si­vaikš­čio­ti po miš­kus, paieš­ko­ti grybų, o at­ėjus žie­mai šo­ka ant slid­žių ir sliuo­gia į lau­kus.

„Be ga­lo mėgstu il­gus va­ka­ro­ji­mus te­ra­so­je, su ka­va ar ar­ba­ta. Už­sik­lo­ju ple­du ir už­ver­tu­si galvą į dangų mėgau­juo­si aki­mir­ka. Tie­siog čia ir da­bar.

Vi­sa­da sau min­ty­se kar­to­ju, jog ne­ži­nau, kas manęs lau­kia ry­toj. Gal ne­be­nu­bu­siu, o gal kaž­kas nu­tiks... Tad ge­riu į sa­ve kiek­vieną gam­tos vaizdą, kiek­vieną paukš­čio čiulbė­jimą ir dėko­ju už šį mo­mentą“, – pa­sa­ko­ja V. Raz­mienė.

Po visų die­nos darbų Raz­mai mėgsta pa­si­le­pin­ti – už­si­kur­ti pir­telę ar šok­ti į ku­bilą, ku­ris sto­vi kie­me. Sa­ko taip su­si­ku­rian­tys sau ma­žytę šventę nie­kur nei­šei­da­mi iš namų.

Negąs­di­na nei gy­ve­ni­mas kai­me, nei ūkiš­ki dar­bai J. Raz­ma užaugęs ir jau­nystės die­nas pra­leidęs kai­mo ap­lin­ko­je. Pak­laus­tas, kaip jau­čia­si kas­kart su­grįžda­mas iš sos­tinės į ramų ir tykų kai­melį, sa­ko, kad taip ran­dan­tis pu­siaus­vyrą.

„Aš kai­me gimęs ir augęs, tai man čia tar­si su­grįži­mas į natū­ralų būvį. Mies­te būnant yra dau­giau pra­ra­dimų, ka­da ne­tu­ri to­kios ap­lin­kos, o tik spūstys ir mil­ži­niš­kas tem­pas.
O čia yra ma­no re­lak­sa­ci­ja“, – at­vi­rau­ja jis.

O žmo­na pri­du­ria, kad Jur­giui ne­sve­ti­mi ir fi­zi­niai kai­mo dar­bai. Jis mie­lai pjau­na žolę, ką nors meist­rau­ja, su­ka­sa lys­ves, at­lie­ka vi­sus ūki­nius dar­bus ir ta­me ne­ma­to jo­kio var­go.

„Iš­ti­sai žmo­gus ne­ga­li būti vien tik prie kom­piu­te­rio ek­ra­no pa­linkęs. Rei­kia ne tik akis, bet ir galvą pail­sin­ti. O to­kia fi­zinė veik­la yra pa­ts ge­riau­sias poil­sis. Čia man kaip spor­to klu­bas, kurį ankš­čiau rim­tai lan­ky­da­vau. Be to, jei vai­kystė­je esi kažką pa­na­šaus daręs, tai nie­kas ne­ste­bi­na“, – sa­ko Seimo narys.

Daugėdų kai­me – eg­zo­ti­niai gyvū­nai

So­dy­bos šei­mi­nin­kai, turė­da­mi daug lais­vos žemės, su­ra­do ori­gi­nalų spren­dimą, kaip to­kius plo­tus tin­ka­mai iš­nau­do­ti, kad tektų kuo ma­žiau su žo­liap­jo­ve su­kinė­tis.

„Ka­dan­gi skly­pas di­de­lis, žolės daug, su­manė­me, kad rei­kia gyvūnų, jog nu­ėstų žolę. Taip į mūsų so­dybą iš Der­gai­čių zoo­lo­gi­jos so­do, esan­čio Šiau­liuo­se, at­ke­lia­vo dvi al­pa­kos, o po to ir du ožiu­kai joms į kom­pa­niją“, – sa­vo au­gin­ti­niais džiaugė­si mo­te­ris.

Pa­sak jos, šių ke­tur­kojų prie­žiū­ra tik­rai nėra su­dėtin­ga. Sun­kiau gal tik žie­mos me­tu, kai rei­kia spe­cia­lių šil­dy­tuvų, kad neuž­šaltų šių gyvūnų ge­ria­mas van­duo.

Kiek­vieną rytą prie­š darbą šei­mi­ninkė tu­ri su­spėti apei­ti visą sa­vo ūkį ir pa­si­rūpin­ti au­gin­ti­niais.

Razmų so­dy­bo­je ne vien al­pa­kos ir ožiu­kai ga­no­si. Be jų šei­mi­nin­kai dar au­gi­na de­ko­ra­ty­vi­nes viš­tas ir ba­land­žius, ku­rių bur­ka­vi­mo ge­ra klau­sy­tis va­ka­ro­jant te­ra­so­je. O na­muo­se ka­ra­liau­ja eg­zo­tiš­kos iš­vaiz­dos nulė­pau­sis ka­ti­nas Pūkis.